Opiumas tais laikais buvo naudojamas sunkiam kosuliui ar skausmui gydyti, tačiau mažiau žinoma, kad jis buvo duodamas ir vaikams bei kūdikiams. Neramiems ar kūdikiams, kuriems auga dantys – o taip pat ir mažamečiams vaikams – buvo duodamos tokios opiumo mikstūros kaip „Ponios Winslow raminantis sirupas“, kuriame būdavo morfijaus, gaunamo iš opiumo. Egzistavo bent 10 tokių mikstūrų, skirtų vaikams – pavyzdžiui, „Atkinsono karališkasis vaikų konservantas“ ar „Gatvės vaikų ramybė“. Pats žymiausias vaikų opiato preparatas buvo „Godfrey šiluma“ – tai opiumo, sirupo, vandens ir prieskonių mišinys.
Tų laikų medikai buvo įsitikinę, kad opiumas buvo pagrindinė vaikų mirties priežastis, kadangi jo vartojimas buvo itin paplitęs darbininkų klasės šeimose. Opiumas dažnai būdavo apibūdinamas kaip „skurstančio vaiko seselė“, nes jo išgėrę nurimdavo alkani ir verkiantys vaikai. Šių preparatų vartojimas buvo įprastas, o rekomenduojamos dozės vaikams būdavo nurodomos ant buteliukų etikečių.
Vienas Mančesterio vaistininkas net pripažino, kad kiekvieną savaitę parduodavo po 20-24 litrus šio preparato.
Tiesa, opiumas vaikų mirtį sukeldavo ne dėl perdozavimo, o dėl bado ir išsekimo. Vienas gydytojas pasakojo, kad mažamečiai vaikai išlikdavo apsvaigimo būsenoje, todėl neprašydavo valgyti ir jų mityba būdavo nepilnavertė.
To meto vaikų mirtingumo mastai nėra tiksliai žinomi, kadangi mirties priežastimi dažniausiai buvo nurodomas badas. Pastilės su opiumu būdavo išdėliotos vaistinėse eilėmis, panašiai kaip saldainiai saldainių parduotuvėse.
