Šis veidrodis priklausė anglų matematikui, astronomui, okultistui ir alchemikui Johnui Dee, kuris buvo karalienės Elžbietos I (1533 – 1603 m.) patarėju. Nors iš pradžių jis buvo žinomas kaip Elžbietos I astronomas, vėlesniais metais jis pasinėrė į magiją, ėmė domėtis antgamtinėmis galiomis bei okultizmu, todėl buvo tarsi pusiau burtininkas, pusiau renesanso visažinis (angl. polymath).
Tuo tarpu objektas, kuris buvo ne daugiau nei juoda, šiek tiek blizgi mentelė, tapo įrankiu „bendraujant su dvasiomis“. Objektas buvo pagamintas iš juodo vulkaninio stiklo obsidiano, o žmonės žvelgdavo į atsispindinčią mentelę ir teigdavo matę blyškius dvasių pasaulio atspindžius.
Neįtikėtina šio objekto istorija neseniai buvo aprašyta žurnale "Antiquity".
Vienas tyrimo autorių, profesorius archeologas Stuartas Campbellas iš Mančesterio universiteto sako, kad J.Dee mėgindamas „komunikuoti su dvasiomis“, kurias jis vadino „angelais“, veikiausiai naudojo kelis skirtingus objektus. Beje, šį savo pomėgį domėtis antgamtinėmis jėgomis jis puikiai suderindavo su krikščionišku pamaldumu.
Profesorius aiškina, kad šis veidrodis tikriausiai buvo tik vienas iš kelių veidrodžių ar krištolo rutulių, kuriais būdavo naudojamasi siekiant „iškviesti dvasias“. J.Dee to nedarydavo pats – naudodavosi mediumais, kurie, kaip teigiama, galėdavo bendrauti su dvasiomis ar „angelais“. Nors mediumai būdavo abejotinos reputacijos, pats J.Dee visiškai tikėjo visu šiuo procesu. S.Campbello nuomone, neryškūs atspindžiai vulkaniniame veidrodyje greičiausiai lemdavo dramatiškus teiginius, kad jame matomi paslėpti dalykai.
Praėjus keliems šimtmečiams po J.Dee mirties, sklido gandai, kad objektą buvo sukūrę actektai – tuo labiau, kad ši kultūra taip pat naudojo obsidiano veidrodžius dvasiniams tikslams ir tradiciniams ritualams. Tačiau nebuvo jokių įrodymų, kaip J.Dee gavo būtent daiktą.
Naujame tyrime tarptautinė mokslininkų komanda įminė veidrodžio kilmės paslaptį pasitelkdami geocheminę analizę. Jie įdėmiai ištyrė J.Dee veidrodį, du kitus actekų veidrodžius bei nupoliruotą stačiakampio formos obsidiano gabalą, laikomą Britų muziejuje. Mokslininkų darbas suteikia pagrindo manyti, kad visi keturi artifaktai buvo pagaminti iš meksikietiško obsidiano, kurį naudojo actekai. J.Dee veidrodis veidrodis buvo pagamintas iš obsidiano, išgauto Pačuko mieste (Meksika).
S.Campbellas samprotauja, kad jis tikriausiai buvo pavogtas arba prievarta atimtas kaip „duoklė“.
Mainai tarp „Naujojo pasaulio“ ir „Senojo pasaulio“ atsivėtė po to, kai europiečiai XV ir XVI amžiuose kolonizavo Amerikas. Remdamiesi šiuo nauju tyrimu, galime drąsiai daryti prielaidą, kad J.Dee veidrodis buvo vienas iš daugybės objektų, kurie buvo gauti tokiu būdu.
S.Campbellas sako, kad veidrodį iš actekų imperijos į Europą neabejotinai pargabeno ispanų užkariautojai, maždaug 1521 metais per dešimtmetį nuo šios datos. Visuotinai žinoma, kad maždaug šiuo laikotarpiu į Europą buvo gabenami dideli kiekiai artifaktų, o keli panašūs veidrodžiai, kurie neabejotinai buvo pargabenti į Europą panašiu metu, šiuo metu yra eksponuojami ne viename dideliame Europos muziejuje.
Mokslininkas pridūrė, kad ispanų užkariautojas Hernanas Cortesas kartais užsakydavo kai kuriuos dalykus iš actektų meistrų, kad galėtų juos pargabenti karališkajam Ispanijos dvarui. Todėl yra tikimybė, kad kai kurie veidrodžiai buvo specialiai pagaminti europiečiams.
