Apklausus 271 išgyvenusį žmogų, kurie dirbo dangoraižiuose dvyniuose, paaiškėjo, kad tik 8,6 proc. žmonių pasišalino iš dangoraižių vos tik įsijungus perspėjimo signalui. Didžioji dauguma (91,4 procento) pasiliko laukti informacijos ar bent dar vienai užduočiai atlikti, tarp kurių buvo skambutis šeimos nariams ar savo daiktų susirinkimas.
Didžioji dauguma savo pasišalinimą iš patalpų atidėjo maždaug 8 minutėms, o kai kurie – net pusvalandžiui. Žmonės, kurie mėgino išsiaiškinti, kas vyksta, užtruko nuo 1,5 iki 2,6 karto ilgiau nei tie, kurie šių aplinkybių nesiaiškino.
Mokslininkai iš Grinvičo, Ulsterio ir Liverpulio universitetų užtruko 3,5 metų, kol apklausė buvusius Pasaulio prekybos centro darbuotojus. Apklausų metu buvo surinkta 6000 puslapių apimties informacijos apie tai, kaip jie jautėsi mėgindami ištrūkti iš dangoraižių.
2008 metais paskelbtas pranešimas aprašė, kaip spūstis leidžiantis laiptais buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko evakuacija užtruko – nepaisant to, kad dangoraižių užpildymas atakos metu siekė vos trečdalį.
Tyrimas atskleidė, kad jei dangoraižiai būtų buvę visiškai užpildyti, būtų žuvę 7592 žmonės – net penkis kartus daugiau, nei žuvo faktiškai (1462 žmonės).
Pasakodamas apie bėgimą laiptais žemyn, vienas išsigelbėjęs asmuo sakė, kad iš visų aukštų plūdo žmonės, todėl leidimasis laiptais dramatiškai sulėtėjo. Jis teigė, kad sustojo 55 aukšte – nes buvo labai daug žmonių. Liudininkas pasakojo, kad pirmus penkis aukštus jis bėgo net praleisdamas kas laiptelį, tačiau pasiekus 55 aukštą, nieko nebuvo įmanoma padaryti, nes žmonių buvo per daug.
Iš visų apklaustų, net 82 procentai teigė, kad leisdamiesi žemyn jie sustojo bent vieną kartą, o nedidelė dalis sustojo daugiau nei 20 kartų. Grūstis buvo pagrindinė sustojimo priežastis, ir tik nedidelė mažuma nurodė, kad sustojo norėdami pailsėti arba juos sustabdė aplinkos nulemti veiksniai – tokie kaip nuolaužos, dūmai, karštis ar ant laiptų buvęs vanduo.
Projektų vadovas ir profesorius Edas Galea iš Grinvičo universiteto sako, kad tyrimo metu buvo labai svarbu suprasti, kokie veiksniai užgaišino žmones evakuodamiesi – kad kitą kartą įvykus panašiam įvykiui, žmonės galėtų greičiau evakuotis. Anot jo, visi šie pasakojimai padeda susidaryti bendrą paveikslą, kas tuo metu vyko ir kodėl – kas nulėmė besievakuojančių žmonių elgesį, kas dėjosi jų galvose, kai jie priiminėjo sprendimus. Profesoriaus teigimu, šie duomenys yra labai svarbūs.
Jis tęsia, kad būtina apmokyti žmones, jog išgirdus perspėjamąjį signalą, būtina nedelsiant apleisti patalpas. Tuo metu nebėra svarbu išsaugoti dokumentus ar išjungti kompiuterį.
Duomenys buvo išsaugoti universitetų daugiaaukščių pastatų evakuacijos duomenų bazėje, kuri yra skirta pagerinti aukštų pastatų saugumą visame pasaulyje.
