Viduramžių literatūros profesorė Susan Morrison iš Teksaso universiteto bei knygos „Excrement in the Middle Ages; Sacred Filth and Chaucer’s Fecopoetics“ (2008 m.) autorė sako, kad į šį klausimą yra sunku atsakyti remiantis archeologiniais įrašais. Didelės dalies medžiagų nebeturime, nes jos organiškos ir tiesiog išnyksta. Vis dėlto ekspertams pavyko išgauti kai kuriuos pavyzdžius – tarp jų ir su išmatų pėdsakais – bei tualetinio popieriaus pirmtakų vaizdinius mene ir literatūroje.
Istorijoje žmonės tokiai higienai naudodavo viską – nuo savo rankų iki kukurūzų burbuolių ar sniego. Anot 2016 metais atlikto tyrimo, kuris publikuotas leidinyje „Journal of Archeological Science: Reports“, viena seniausių žinomų priemonių šiam tikslui buvo higieninė lazdelė, kuri buvo naudojama dar prieš 2000 metų. Higieninės lazdelės, dar vadinamos tiesiog bambukinėmis lazdelėmis, buvo medinės arba bambukinės lazdelės, apvyniotos audiniu.
Graikų-romėnų laikotarpiu tarp 332 m. pr.m.e iki 642 mūsų eros metų graikai ir romėnai užpakalius valydavosi naudodami lazdą, vadintą tersoriumu. Tersoriumas, ant kurio galo būdavo užmauta kempinė, būdavo paliekamas viešuose tualetuose bendram naudojimui. Kai kurie mokslininkai ginčijasi, kad tersoriumas buvo naudojamas ne užpakaliams, o patiems tualetams valyti, po atlikto reikalo. Žmonės valydavo patį tersoriumą įmerkdami jį į kibirą su druskos ar acto vandeniu, arba apiplaudami jį po bėgančiu vandeniu.
Graikai ir romėnai taip pat naudodavosi apvalios formos keramikiniais gabalėliais, kurie būdavo vadinami pesojais. Archeologai rado pesojų relikvijų su išmatų pėdsakais ant jų, o ant senovinio vyno puodelio vaizduojamas vyras, valantis pasturgalį tokiu pesojumi.
Kai kurie mokslininkai, kaip rašo paleoatropologas Philippe Charlier, mano, kad graikai taip pat valydavosi užpakalius ostrakomis – keramikos gabaliukais su užrašytais vardais, kurie būdavo naudodavo balsavimu sprendžiant, kurį asmenį ištremti iš miesto. Po tokio balsavimo užpakalio nusivalymas lentele su užrašytu priešų vardu "tiesiogine prasme užtepant fekalijas ant asmenų vardų" buvo tarsi prakeiksmas.
Tiesa, tokios keramikinės medžiagos ilgainiui pažeisdavo užpakalius ir sukeldavo odos sudirgimą ar išorinį hemorojų.
Japonijoje VIII mūsų eros amžiuje žmonės naudojo kitokio pobūdžio medines lazdas, vadintas chuugi, kuriomis būtų valomos tiek išorinė, tiek vidinė išangės dalys. Kitaip tariant, lazda būdavo įstatoma net į išangę. Ir nors lazdos žmonijos asmeninės higienos istorijoje buvo populiarios, senovės žmonės užpakalius valydavo įvairiausiomis medžiagomis – tokiomis kaip vanduo, lapai, žolė, akmenys, gyvūnų kailiai ir jūros kriauklės. S.Morrison sako, kad viduramžiais žmonės taip pat naudojo samanas, viksvas, šiaudus ir gobeleno gabaliukus.
Žmonės naudojo tiek daug įvairių medžiagų, kad prancūzų romanų rašytojas François Rabelais XVI amžiuje šia tema parašė satyrinę poemą. Čia pirmą kartą vakarų pasaulyje paminėtas ir tualetinis popierius, tačiau jis buvo apibūdinamas kaip neveiksmingas. F.Rabelais padarė išvadą, kad geriausia priemone yra žąsies kaklas – F.Rebalais juokavo, kad plunksnos yra ekologiškos.
Netgi šiandien tualetinis popierius nėra universalus. Pavyzdžiui, Australijos naujienų tarnyba „SBS Punjabi“ pandemijos pradžioje lengvabūdiškai pasmerkė vakariečių desperaciją dėl tualetinio popieriaus, raginant užpakalius ne valytis popieriumi, o apsiplauti su vandens srove.
