Taip, tačiau vertinant istoriškai – tik esant kritinei padėčiai, ir kai nebuvo kito pasirinkimo. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais visa tai ėmė keistis.
2019 metais išleistos knygos „Underground: A Human History of the Worlds Beneath Our Feet“ (liet. „Po žeme: žmonijos istorija pasauliuose po mūsų kojomis“) autorius Willas Huntas sako, kad svarbu žinoti, jog mūsų vieta tikrai nėra po žeme. Anot jo, tiek biologiškai, tiek fiziologiškai mūsų organizmai nėra sutverti gyvenimui požemiuose. Nepaisant to, buvo laikotarpių, kuomet žmonės taip gyveno.
W. Huntas pasakoja, kad jeigu trūko medžiagų namams statyti, žmonės išsikasdavo požeminius namus. Vietovėse, kuriose vyrauja ekstremalus klimatas, žmongus vasaromis slėpdavosi po žeme, kad atsivėsintų, o žiemą – kad sušiltų. Požemiai taip pat buvo saugi vieta slėptis nuo priešų.
Pavyzdžiui, senovės žmonės pastatė žymius Kapadokijos požemių miestus (dabartinė Turkija) – kad apsisaugotų save tiek nuo orų, tiek nuo karų. W.Huntas teigia, kad geografiškai jie buvo labai geroje vietoje. Gyventojai atsitraukdavo po žeme ekstremaliais atvejais, tačiau ten nelikdavo ilgam – tikriausiai šiuos atsitraukimo laikotarpius reikėtų skaičiuoti savaitėmis.
Vienas didžiausių Kapadokijos miestų buvo Derinkuju, kuris gyvavo maždaug VII-VIII amžiuose, o jame gyveno apie 20 000 žmonių. Geofizikai išsiaiškino, kad kitas neseniai atrastas šio regiono miestas yra 460 kvadratinių metrų ploto ir 113 metrų gylio. Jeigu tai pasitvirtintų, šis miestas savo dydžiu beveik trečdaliu pranoktų Derinkuju.
W.Huntas sako, kad požeminiai Kapadokijos miestai yra „architektūriniai stebuklai“: šuliniai įleisti giliai į gruntinį vandenį, o į paviršių vedančios angos veikė kaip ventiliavimo šachtos. Apsauginiai sluoksniai, įskaitant didelius, apvalius akmenis, kuriuose senovės žmonės pastatydavo priešais įėjimą į miestą, skyrė viduje gyvenančius nuo išorėje esančių įsibrovėlių.
Tačiau ne visi požeminiai būstai buvo tokie sudėtingi kaip Kapadokijoje. Žmonės taip pat gyveno natūraliuose ir žmogaus sukurtuose urvuose, pažymi W.Huntas. Tokių įrengtų urvų galima rasti bet kur, kur yra tinkamos geologinės sąlygos: pavyzdžiui akmeninėse kalvose iš tufo – minkštos vulkaninės uolienos, į kurią lengva įkopti. W.Huntas sako, kad tokie atvejai yra dažnai pasitaikantys – žmonės urvus gyvenimui juose kasasi visame pasaulyje. Net šiuolaikinėje Australijoje Coober Pedy miestelyje maždaug pusė žmonių gyvena kalvų šonuose iškastose angose.
Taip pat prieglobstį po žemės paviršiumi šiuolaikinių miestų infrastruktūrose rado dauguma atstumtų žmonių. Dabar tokių „kurmių“ Niujorke yra mažiau nei praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau anot W. Hunto, tuneliuose po gatvėmis gyvena tikriausiai apie 1000 benamių žmonių. Daug benamių žmonių taip pat gyvena tuneliuose po Las Vegasu, o didelės našlaičių bendruomenės gyvena po gatvėmis Bukarešte (Rumunija).
Kadangi vis daugiau žmonių kraustosi gyventi į miestus, vis daugiau žmonių taip pat keliasi ir gyventi po žeme. Tokios vietovės kaip Singapūras svarsto galimybę po žeme statyti statinius. Psichologijos profesoriaus asistentė Eun Hee Lee iš Notingemo universiteto Malaizijoje, kuri tyrinėja po žeme gyvenančių žmonių psichologiją, sako, kad tam reikiamos technologijos jau yra sukurtos. Pagrindinis iššūkis yra įtikinti žmones keltis ten gyventi.
Realybėje gyvenimas po žeme neparodė jokių neigiamų psichologinių efektų – jeigu tik užtikrinama pakankamai šviesos, tinkamo ploto kambariai, tinkamas lubų aukštis bei kiti fiziologiniai atributai, prilygstantys gyvenant paviršiuje. Pavyzdžiui, šiuolaikinių technologijų šviesos šuliniai, kurie leidžia natūraliai šviesai patekti į požemines erdves, atspindinčių dažų naudojimas galėtų padėti kovoti su depresija, kurią sukelia Saulės šviesos trūkumas. Žmonės gali jaustis izoliuoti nuo kitų žmonių, gyvenančių paviršiuje, jie taip pat gali justi kontrolės trūkumą – tačiau anot E.H. Lee, visa tai yra suvaldoma. Tiesa, žmonėms vis tiek nepatinka gyvenimo po žeme idėja.
Bet kokiu atveju, E.H. Lee mano, kad netrukus bus žengti pirmieji žingsniai realiam gyvenimui po žeme, ypač kai yra tokie įkvėpimo šaltiniai kaip RESO – požeminis miestas Monrealyje (Kanada), kuris yra 32 kilometrų ilgio, o jame galima rasti prekybos centrus, biurus, viešbučius ir mokyklas. Jos manymu, į tokius miestus turėtume pradėti keltis jau neužilgo, o maždaug 30 metų laikotarpyje po žeme atsiras tiek daugiau darbo vietų, tiek pramogų.
