Dinozaurai gyveno visuose žemynuose, mito augalais ir vabzdžiais, kasėsi kandžiojami blusų, kentėjo nuo ligų, veldavosi į kovas, miegodavo, atlikdavo priešingos lyties dinozaurų viliojimo ritualus ir prižiūrėdavo jauniklius. Šie sutvėrimai labai skyrėsi tarpusavyje ir buvo net keistesni, nei mes prisimename iš vaikystės knygų.
Jeigu ne asteroidas, atsitrenkęs į Žemę prieš 66 milijonus metų, šie sutvėrimai greičiausiai iki šiol dominuotų Žemėje. Ir jie tam tikra prasme vis dar gyvuoja tarp mūsų – paukščių pavidalu.
Mokslininkai per pastaruosius du dešimtmečius sužinojo apie dinozaurų elgesį ir evoliuciją daugiau, nei per prieš tai buvusius 200 metų. Štai ką naujo pavyko apie juo sužinoti.
Kiek išvis buvo dinozaurų?
Trumpai tariant, daug. Paimkime tiranozaurą, kurio dantys buvo banano dydžio – o šie dinozaurai yra geriausiai ištyrinėti iš visų. Mokslininkai mano, kad kiekvieną tiranozaurų kartą sudarė 20 000 atstovų, o per 2,4 milijonų metų laikotarpį iš viso gyveno 2,5 milijardo tiranozaurų.
Nors tai tik skaičiavimai, kurie remiasi daugybe prielaidų, galime prisiminti, kad fosilijose išliko tik labai nedidelė dalis senovėje gyvenusios gyvybės. Ta pati mokslininkų komanda skaičiuoja, kad 80 milijonų tiranozaurų tenka 1 išlikusi fosilija, eksponuojama muziejuose.
Mokslininkai galutinai yra nustatę apie 900 dinozaurų rūšių – nors yra daugybė kitų galimų rūšių, kurių kaulų paleontologai neturi arba fosilijos nėra pakankamai gerai išsilaikiusios, kad jas būtų galima garantuoti priskirti prie tokių rūšių. Kasmet atrandama apie 50 naujų dinozaurų, todėl daugelis mokslininkų mano, kad išgyvename paleontologijos aukso amžių.
Tačiau iš tiesų ko gero egzistavo daug, daug daugiau rūšių – vienais skaičiavimais, jų buvo nuo 50 000 iki 500 000, tačiau galbūt niekada nerasime jų visų fosilijų.
Tiek daug rūšių galėjo egzistuoti, nes jie buvo labai „specializuoti“, t. y. skirtingų rūšių dinozaurai naudojo skirtingus maisto šaltinius ir galėjo gyventi tose pačiose buveinėse nekonkuruodami tarpusavyje. Pavyzdžiui, neįprastai dideles akis ir puikią klausą turintis Shuuvia deserti, mažytis dykumoje gyvenantis dinozauras, evoliucionavo medžioti naktį, o Mononykus turėjo neįprastai trumpas priekines galūnes, kurių kiekviena turėjo tik po vieną funkcionalų pirštą ir nagą – galbūt skruzdėlėms ar termitams ėsti.
Reikėtų pažymėti, kad dauguma žinomų dinozaurų negyveno vienu metu. Stegozauras ir tiranozauras niekada neegzistavo vienu metu – juos skyrė 80 miljonų evoliucijos metų. Tiesą sakant, laiko tarpas tarp stegozauro ir tiranozauro egzistavimo yra didesnis nei tarp tiranozauro ir žmonių.
Kaip jie atrodė?
Pirmosios rastos dinozaurų liekanos atrodė sensacingai – pasižymėjo didžiuliais kaulais ir kaukolėmis, kokius ir esame įpratę matyti muziejuose.
Tačiau dinozaurų buvo įvairiausių dydžių ir formų. Tiesą sakant, patys įdomiausi buvo rasti pastaraisiais metais – ir buvo visai mažyčiai. 2016 metais buvo rasta uodega, priklausiusi žvirblio dydžio sutvėrimui, kuris būtų tilpęs mūsų delne. Ši uodega buvo rasta išlikusi gintare, todėl ją ištyrinėti buvo įmanoma visose trijose dimensijose.
Tačiau nauji įrodymai pakeitė mokslininkų požiūrį į dinozaurus. Nors kai kurie dinozaurai turėjo žvynuotą roplių odą, dauguma tokios odos neturėjo ir labiau priminė paukščius.
1996 metais Liaoningo provincijoje (Kinija) ūkininko iškasta fosilija sukrėtė paleontologijos pasaulį. Ant Sinosauropteryx galvos, nugaros ir uodegos buvo rasta rudos pūkuotos medžiagos – tai buvo pirmas kartas, kai žmonės sužinojo apie tokį dalyką. Peleontologai tai apibūdino kaip primityvias plunksnas, o tai sukėlė itin daug diskusijų. Tačiau dabar plačiai žinoma, kad dinozaurai turėjo kailį ar plunksnas.
Nuo to laiko, anot Stuburinių paleontologijos ir paleontropologijos instituto Pekine paleontologo Xu Xing, kuris dirbo su pirmosiomis plunksnuotomis fosilijomis, buvo rasta 50 plunksnuotų dinozaurų rūšių, kurių dauguma priklausė vienai iš trijų pagrindinių dinozaurų linijų – terapodams.
Terapodai buvo dvikojai dinozaurai, kuriems priklauso žinomi grobuonys – tokie kaip velociraptoriai ir tiranozaurai, kurie taip pat galėjo turėti vienokias ar kitokias plunksnas. Nors dauguma plunksnuotų dinozaurų buvo maži, kai kurie, tokie kaip Yutyrannus, buvo tikri dičkiai: beveik 10 metrų ilgio, ir dar su įmantriomis plunksnomis. Tiesa, tiksliai nežinoma, ar visi terapodai buvo plunksnuoti.
X.Xu sako, kad skirtingos plunksnos apie dinozaurus mums pasakoja skirtingus dalykus. Dauguma dinozaurų plunksnas naudodavo kaip izoliacinę medžiagą, kai kurie – pasipuikavimui dauginimosi ritualuose, o dar kiti – skraidymui.
Pirmoji plunksnuota fosilija, kurią tyrinėjo X.Xu, buvo Beipiaosaurus, atrasta 1997 metais – ir kurį laiką tai buvo didžiausias žinomas plunksnuotas dinozauras. Mokslininkas prisimena, kad kai pirmą kartą iškaseną pamatė, tuo metu jam tai buvo didžiausias atradimas karjeroje.
Dėl šių atradimų mokslininkai mano, kad mūsų kiemuose plasnojantys paukščiai tiesiogiai evoliucionavo iš mažų terapodų dinozaurų.
Paukščiams būdingus bruožus jie greičiausiai išsivystė pne iškart, ilgainiui sumažėdami, netekdami aštrių dantų, išvystydami snapus bei gebėjimą skraidyti. Mažesnis dydis bei gebėjimas skraidyti galimai padėjo jiems išgyventi miesto dydžio asteroidą, kuris prieš 66 miljonus metų nukrito Meksikos pakrantėje ir pasmerkė dinozaurus išnykimui.
Pasikeitęs rūbas
Plunksnos, prie kurių populiarioji kultūra dar neįprato, nėra tik rūbo pakeitimas. Jos gali atskleisti įdomių detalių apie dinozaurų spalvas (kas kadaise atrodė neįmanoma) bei vietoves, kuriose jie gyveno.
Kai kuriose fosilijose yra išlikusios mažytės struktūros, vadinamos melanosomomis, kuriose kadaise buvo pigmento. Lygindami dinozaurų ir gyvų paukščių melanosomas, mokslininkai gali pasakyti, kokios spalvos plunksnas turėjo dinozaurai. Sinosauropteryx atveju tamsios fosilijos vietos buvo rūdžių ar imbiero spalvos, o likusios turėjo būti baltos.
Vyresnysis paleontologijos ir evoliucinės biologijos lektorius Jakobas Vintheris iš Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė) sako, kad turint juodas plunksnas, melasonomos yra dešrelių formos. Tuo tarpu turint rusvai rudus plaukus, melasonomos turi kiek kitokią cheminę sudėtį, ir jų forma yra kaip mėsos kukulių. Jis tęsia, kad jeigu paimsime europietiškos liepsnelės krūtinės pluksnas ar raudonplaukio žmogaus plaukus, jų melasonomų forma taip pat bus kaip mėsos kukulių.
2017 metais J.Vintheris ir jo kolegos rado Sinosauropteryxo maskuotės įrodymų: juoda nugara ir šviesi papilvė, dryžuota uodega bei „plėšiko juostą“ primenantis dryžis ties akimis. Manoma, kad ši dinozaurų rūšis gyveno atviroje vietovėje (pavyzdžiui, savanoje) – kadangi šiose vietovėse gyvenantys gyvūnai turi kontrastingus kūno dryžius.
Panašus tyrimas apie dinozaurus parodė, kad jie buvo ryškiaspalviai: pavyzdžiui, mums neįprastos išvaizdos dinozauras Microraptor, turėjęs keturis sparnus, pasižymėjo blizgiomis, vaivorykštinių atspalvių plunksnomis, o Psittacosaurus turėjo tamsią nugarą ir šviesią papilvę – tačiau ne tokios ryškios ir kontrastingos spalvos rodo, kad jis gyveno uždaroje erdvėje – pavyzdžiui, miške.
Bet kodėl tiek daug žmonių priešinasi plunksnuoto dinozauro idėjai? J.Vintheris kaltina filmo „Juros periodo parkas“ palikimą – mat jame buvo vaizduojami nuožmūs, roplius primenantys dinozaurai. Jis sako, kad šis filmas buvo ypatingas, jo istorija tokia įtraukianti bei žavinti – tad tiesiog nesinori tokiam įvaizdžiui prieštarauti.
Parengta pagal CNN.
