Štai 2021 metais IgNobelio premiją transportavimo srityje laimėjo neseniai atliktas tyrimas, kurio metu raganosiai buvo skraidinami sraigtasparniu aukštyn kojomis, pakabinti už kulkšnių. Nors pakabinus raganosius aukštyn kojomis galima padaryti įspūdingų nuotraukų, už šio tyrimo slepiasi rimtas verslas.
Raganosiams gresia rimtos bėdos. Pasaulyje yra penkios raganosių rūšys, ir visoms joms gręsia išnykimas. Tris tonas sveriantis baltasis raganosis yra geriausioje padėtyje iš visų rūšių, tačiau net ir jų laukinėje gamtoje tėra likę vos 20 000. Tuo tarpu eksperimento metu aukštyn kojomis buvo pakabintas juodasis raganosis, sveriantis 1,5 tonos – ir jų pasaulyje likę tik 5000.
Siekdami apsaugoti raganosių populiaciją, gamtosaugininkai mėgino šalinti raganosiams ragus (kad jie būtų ne tokie patrauklūs brakonieriams), perkelti juos į kitą vietovę (tai darant sraigtasparniu, pakabinus aukštyn kojomis) ir net padidinti jų populiaciją (sukuriant embrionus iš kiaušinėlių ir spermos ar netgi pasitelkiant negyvų raganosių DNR).
Raganosiai yra pergabenami į kitą vietovę, kurie jie gyvena saugomi aptvertoje teritorijoje, kad gyvūnus galima būtų stebėti ir apsaugoti nuo potencialių brakonierių, kurie yra pagrindinis pavojaus šaltinis. Tačiau tai užkerta kelią šiems gyvūnams kolonizuoti naujas teritorijas, sugrįžti į senas teritorijas – ar net sumaišyti genus tarp raganosių iš skirtingų vietovių.
Šiam tikslui gamtosaugininkai parūpino sraigtasparnį, kad raganosiai būtų nugabenti į naujas vietoves. Tačiau iki atliekant IgNobelio premiją laimėjusį tyrimą, nežinojome, ar raganosių gabenimas aukštyn kojomis yra saugus patiems raganosiams.
Žolėdžių pakabinimas
Didelių žinduolių sugavimas ir pergabenimas gali būti pavojingas ir trikdantis gyvūnų gerbūvį. Dideli Afrikos žinduoliai, įskaitant dramblius, žirafas ir raganosius, yra fiziologiškai jautrūs.
Pats sugavimo ir pergabenimo procesas gali lemti psichologinį ir fiziologinį stresą. Jeigu šiems gyvūnams bus suleista per daug raminamųjų arba jie po raminamųjų suleidimo atsidurs blogoje padėtyje, gyvūnai net gali žūti.
Istoriškai laukinių gyvūnų pergabenimo metodai buvo neformalūs ir eksperimentiniai, o apie sėkmingus metodus būdavo sužinoma iš lūpų į lūpas. Tačiau tokį požiūrį pakeitė moksliniai tyrimai, remdami arba suvokiamą išmintį, arba naujoviškus metodus.
Tad vien dėl išvardintų gyvūnų sveikatos ir gerbūvio priežasčių būtina laikytis procedūrų gaudant ir pergabenant didelius gyvūnus kaip įmanoma saugiau ir sklandžiau.
Daugelį metų Afrikos raganosiai būdavo pergabenami pakabinus juos aukštyn kojomis po sraigtasparniu, užrišant akis ir suleidžiant raminamųjų. Gabenimas sraigtasparniu suteikia ne vieną privalumą – gabenti raganosius galima ten, kur neįmanoma pasiekti keliais, kelionės laikas yra trumpesnis, todėl tai yra praktiška.
Tačiau iki pat šiol niekas nenustatė, ar pakabinimas aukštyn kojomis raganosiams nekenkia. Žinoma, juos nugabenus, atrodo, kad gyvūnams viskas gerai – bet ar iš tiesų jiems vėliau būna viskas gerai?
Ir čia į pagalbą atskubėjo mokslas. Gali pasirodyti juokinga specialiai pakabinti aukštyn kojomis 12 juodųjų raganosių ir 10 minučių tiesiog stebėti jų fiziologiją. Tačiau jeigu niekas neatliks tokio tyrimo, niekas taip ir nesužinos, ar tai yra saugus būdas gabenti nykstančius gyvūnus.
IgNobelio premiją laimėjęs tyrimas lygino raganosių kvėpavimo funkciją ir poveikį medžiagų apykaitai, kai jie buvo pakabinti už kulkšnių, su šiomis raganosių organizmo funkcijomis jiems gulint ant šono.
Mokslininkai nustatė, kad raganosių kvėpavimo efektyvumas juos pakabinus aukštyn kojomis net buvo šiek tiek geresnis, nei tuomet, kai raganosiai suleidus raminamųjų gulėjo ant šono. Taigi šis procesas yra bent jau ne prastesnis nei tradiciniai gabenimo būdai.
Raganosio perkėlimas
Ekologas Jasonas Gilchristas iš Edinburgo Napier universiteto sako, kad jis yra dalyvavęsne vienoje raganosių sugavimo ir pergabenimo operacijoje Pietų Afrikoje, siekdamas atlikti savuosius tyrimus – rinkdamas kraujo ir seilių mėginius, siekiant įvertinti fiziologinį stresą, susijusį su sugavimu.
Komandos, su kuriomis dirbo J. Gilchristas, taip pat naudojo sraigtasparnius – tačiau tik tam, kad iššautų į raganosį strėlytę su raminamaisiais. Tada raganosiai būdavo kaip įmanoma greičiau pažadinami, užrišamos jų akys ir užkemšamos ausys, ir jie būdavo nuvedami į sunkvežimius, kuriais jie būdavo gabenami keliais daugybę valandų.
Tačiau gabenant raganosius ilgus nuotolius, tai nėra nei ekonomiška, nei gerai jų sveikatai – mat reikia palaikyti raminamųjų poveikį daugybę valandų.
Nors buvimas šalia tokių didelių gyvūnų ir jų gaudymas yra įspūdinga ir jaudinanti patirtis, J. Gilchristas sako, kad jo vienintele motyvacija šiam darbui buvo mokslas – surinkti duomenis apie tai, kokį poveikį daro gaudymas, kad galiausiai būtų pagerinta šių gyvūnų apsauga.
Tiesa, mokslininkui visuomet būdavo liūdna, kad šiuos jautrius ir švelnius milžinus reikia gabenti tokiu nenatūraliu procesu. Deja, bet kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra.
Jeigu žmonės siekia išgelbėti nykstančias rūšis, jų negalima palikti vienų. Juos reikia prižiūrėti – o tai reiškia, kad gyvūnus reikia perkelti į saugesnes vietas, kuriose jie būtų apsaugoti nuo brakonieriavimo, arba į visiškai naujas vietoves, kad jų populiacija pasklistų ir paįvairintų vietines populiacijas.
Mokslininkai siekia, kad šie gyvūnai išgyventų sugavimo ir pergabenimo procesą, o paleisti turėtų kaip įmanoma sveikesnes įmuninę ir reprodukcinę sistemas.
Norint tai pasiekti, būtinas mokslas. O jeigu tam reikia raganosius pakabinti aukštyn kojomis ar atlikti keistus tyrimus – tuomet taip ir reikia daryti. Laukinės gyvūnijos nykimas nėra juokas – net jeigu tai ir priverčia juoktis mokantis, kaip ją išsaugoti.
