Pirmosiomis 1972 metų rugpjūčio savaitėmis šis reiškinys pasikartojo ne vieną kartą. Skaičiuojama, kad per šį laiką detonavo apie 4000 minų – tarsi pro jas būtų praplaukę laivai vaiduokliai.
Minas aktyvuodavo nematoma jėga – tačiau iš tiesų aktyvacijos šaltinis buvo nutolęs per 150 milijonų kilometrų. Minėto rugpjūčio pradžioje Saulė išspjovė eilę žybsnių, kurie buvo maždaug 4 kartus galingesni nei įprasti Saulės žybsniai. Saulės ciklo piko metu susikaupia dideli kiekiai energijos, kuri išsiveržia iš Saulės ir nuskrieja link Žemės – tai vadinama Saulės vėju. Ir šįkart gūsiai buvo tokie stiprūs, kad ne tik prisotino dalelių detektorius, kuriais fiksuojami tokie kosminių orų įvykiai, bet ir išderino magnetometrus. Virš Europos ir JAV nušvito ryškios pašvaistės, kai kurios siekė netgi pietų Ispaniją. Jei ši Saulės audra būtų sutapusi su NASA misija Mėnulyje, su erdvėlaiviu susiduriančios dalelės būtų sukėlusios efektą, kuris galimai būtų netgi pražudęs astronautus.
Minos, kurias JAV pajėgos išmetė šalia Vietnamo uostų, turėjo magnetinius paleidiklius – jutikliai matavo magnetinių laukų aplitudę, poliškumą ir gradientą ir laukdavo, kol praplauks geležies daug turintys laivai – kurie pakeis magnetinį lauką ir detonuos minas. Kai Saulės žybsniai pakeitė Žemės magnetinį lauką, minos reagavo ir sprogo.
Mokslininkai kažkiek žinojo, kad ši Saulės audra bus gana išskirtinis įvykis. Vienas būdas charakterizuoti žybsnius yra matuoti Saulės išmetamų energetinių dalelių kiekį – o pagal šį rodiklį 1972 m rugpjūčio Saulės audra įvykis turėjo būti pati ekstremaliausia kosmoso amžiuje. Tačiau indeksas, kuriuo dažniausiai kategorizuojamos ir tarpusavyje lyginamos Saulės audros, rodė, kad ši audra turėjo būti „intensyvi“ – didelė, tačiau neišsiskirianti, kadangi tokio stiprumo audrų būna po kelias per metus.
Minų sprogimai parodė, kad tai buvo įsimintinesnis įvykis, nei galvota. Moksliniame darbe, kuris publikuotas leidinyje „Space Weather“ rašoma, kad iš surinktų archyvinių duomenų matyti, jog audra buvo stipresnė, nei manyta anksčiau. Šio tyrimo autorė ir Kolorado universiteto aviacijos inžinerijos profesorė Delores Knipp sako, kad 1972 metų Saulės audra savo galingumu nenusileido 1859 metais vykusiai Saulės audrai, pavadintai Carringtono įvykiu.
Ji pasakoja, kad duomenys ją nustebino. Mokslininkė žinojo, kad 1972 metų įvykis buvo stipri geomagnetinė audra, o Saulės „išspjautas“ magnetinis debesis Žemę pasiekė per rekordinį laiko tarpą – vos 15 valandų. Tačiau tuomet į tokius įvykius kategorizavusį indeksą nebuvo įtraukti keli bruožai, dėl kurių ši audra buvo tokia ekstremali.
D.Knipp susidomėjimas prasidėjo bendraujant su kitu tyrimo autoriumi Brianu Fraseriu, kuris praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje dirbo Boulderio kosminių orų prognozių centre. Jis prisimena, kaip jūrų pėstininkai atvyko pasikalbėti su tuometiniu jo viršininku. Jis žino tik tiek, kad buvo kalbama apie Saulės audrą, kariuomenės interesus ir apie kažkokius sprogimus. Vieną sekmadienį D. Knipp ėmė internete ieškoti informacijos apie sprogimą jūroje, įvykusį maždaug tuo laikotarpiu. Netrukus ji rado jūrų pėstininkų ir vienos moters įrašus, apibūdinančius jūrų minas ir jų naudojimą kariaujant jūrose. Fragmentinė informacija, kurią jai perdavė B. Fraseris, ėmė atrodyti logiška.
Ieškodama daugiau detalių. D.Knipp ir jos kolegos atrado seniai pamirštus mokslinius pranešimus iš JAV, Europos ir Azijos. Kartu su pranešimais inžineriniuose žurnaluose apie audros poveikį elektros linijoms, jie įvykį apibūdino kaip neįprastą jėgą ir susidūrimą. JAV tuo metu, kai audra pasiekė Žemę, buvo naktis (kontinentas buvo atsisukęs į priešingą pusę nei Saulė), tačiau Japonija kaip tik buvo Saulės pusėje ir užfiksavo duomenis apie spindulių poveikį. Šie duomenys buvo panaudoti siekiant atkurti įvykį, tačiau tokie pranešimai nesulaukė didelio dėmesio iš mokslininkų už Japonijos ribų.
Saulės žybsnius taip pat galima klasifikuoti pagal jų išmetamų spindulių kiekį – o pagal šį rodiklį 1972 metų audra buvo itin didelė.
D.Knipp pasakoja, kad prieš tai ji gavo elektroninį laišką iš jau pasitraukusio jūrų laivyno vado, kuris tuo metu dirbo radistu, o jo laivas buvo Tonkino įlankoje. Jis papasakojo, kad tuomet buvo kaip tik prasidėjusi jo pamaina ir netrukus atsivėrė tikras pragaras. Sekančias 12-18 valandų jie praleido mėgindami atkurti kontaktą su savo grupe ir štabu. D.Knipp sako, kad būtent tokio įvykio ir tikėjosi iš japonų aprašymo, kuriuo buvo mėginama atkurti įvykį.
Tokius mokslininkus kaip D. Knipp domina ekstremalios Saulės audros dėl jų poveikio žmonių technologijoms, kaip tai savo kailiu patyrė patyręs jūrų laivyno vadas. Federaliniai pareigūnai paprašė mokslininkų nustatyti, kokios būtų audros, pasitaikančios kartą per dešimtmetį, per šimtmetį ir per 500 metų. Itin didelė audra gali apgadinti kosminę aparatūrą, kuria mes šiandien kliaujamės savo kasdienėse veiklose. Pavyzdžiui, 1972 metų audra vieną erdvėlaivį kliudė taip stipriai, kad po kelių dienų jis prarado 5 procentus elektros gamybos pajėgumų – nors įprastai tokie praradimai patiriami per 5 metų laikotarpį.
Nuo to laiko erdvėlaivių gamintojai sukūrė erdvėlaivius, kurie gali ištverti didesnį Saulės aktyvumą, tačiau jie gali būti nepasirengę didžiausioms audroms. Orbitoje skriejantys GPS palydovai buvo sutvirtinti kiek tik įmanoma, tačiau D.Knipp sako, kad jie niekada realybėje nesusidūrė su tokia Saulės audra, kokia siautė 1972 metais.
