Kalbėjimas, kuris yra žodinė kalbos išraiška, reikalauja preciziško lūpų, liežuvio ir žandikaulių valdymo, kad būtų sukuriami bent jau baziniai kalbėjimo subvienetai: skiemenys, tokie kaip „ma“, „te“, „ba“ ar kiti.
Gugavimas yra apibrėžiamas bendrais bruožais – pavyzdžiui, kartojant skiemenis ir garsų ritmą. Tai leidžia vaikui praktikuotis ir žaismingai mokytis valdyti savo vokalinį aparatą, kad vėliau ištartų pageiduajamus skiemenis.
Kalba daugiau nei bet kas kitas apibrėžia žmogaus prigimtį. Tačiau jos evoliucinė raida ištisus dešimtmečius mokslininkams buvo neįmenama mįsle. Tyrinėjant biologinius kalbos pagrindus įvairiose gyvūnų rūšyse, pastebėtas daug žadantis būdas gauti daugiau įžvalgų apie žmonių kalbą.
Ahana Aurora Fernandez yra elgesio biologė, kuri praleido daugybę mėnesių dirbdama po 10 valandų per dieną ir tyrinėdama šikšnosparnių kolonijas Panamoje bei Kosta Rikoje, įrašinėdama šių gyvūnų skleidžiamus garsus.
Ji kartu su kolegomis pastebėjo neįtikėtinus panašumus tarp šių šikšnosparnių jauniklių ir žmonių vaikų skleidžiamų garsų. Žinduolių, kurie turi panašią smegenų struktūrą kaip ir žmonės, o taip pat gali skleisti vokalines garsų imitacijas, atradimas gali padėti mums suprasti vokalinio mokymosi neuromolekulinius ir pažintinius pagrindus.
Kitų gyvūnų vokalinis mokymasis
Mokslininkai apie vokalinę imitaciją ir vokalinį vystymąsi labai daug išmoko tyrinėdami paukščius giesmininkus. Jie geriausiai mokosi vokalo, o jaunų giesmininkų patinėlių mokymosi procesas yra labai panašus į žmonių kalbos vystymąsi.
Jauni giesmininkai patinėliai taip pat praktikuojasi savo giesmes panašiai, kaip žmonių vaikai mokosi kalbėti guguodami.
Tačiau žmonės ir paukščiai giesmininkai turi skirtingus vokalinius aparatus – paukščiai skleidžia garsus naudodamiesi Eustachijaus vamzdį, kai tuo tarpu žmonės naudoja gerklas, o taip pat skiriasi ir jų smegenų struktūra. Todėl daryti konkrečias išvadas iš tyrimų apie paukščius giesmininkus bei taikyti šiuos tyrimus žmonėms galima tik ribotai.
Laimei, Centrinės Amerikos tropinėse džiunglėse gyvena žinduolis, kuris demonstruoja labai keistą vokalinę praktiką, stipriai primenančią žmonių kūdikių gugavimą: neotropinis maišasparnis šikšnosparnis (Saccopteryx bilineata).
Šio nedidelio šikšnosparnio jaunikliai, kurie pasižymi tamsiu kailiuku ir dviem išsiskiriančiomis baltomis juostomis ant nugaros, kasdien leidžia gugavimą primenančius garsus – ir šie garsai yra jų vystymosi dalimi.
Maišasparniai šikšnosparniai turi didelį vokalinį repertuarą, kuriame yra 25 skirtingos skiemenų rūšys. Skiemuo yra mažiausias akustinis vienetas, apibrėžiamas kaip garsas, kurį atskiria tylos intarpai.
Šios rūšies suaugę šikšnosparniai sukuria daugiaskiemenes vokalizacijas bei dviejų rūšių giesmes. Teritorinė giesmė perspėja potencialius varžovus, kad savininkas yra pasirengęs ginti savo namų zoną, tuo tarpu viliojimo giesmė leidžia patelei sužinoti apie patinėlio, kaip potencialaus poravimosi partnerio, fizinę formą.
Tačiau itin įdomu tai, kad šie šikšnosparniai sugeba imituoti garsus. Tai reikalauja tam tikro akustinio indėlio: panašiai kaip žmonės bendrauja su savo kūdikiais, taip ir maišasparniai šikšnosparniai gieda giesmes savo jaunikliams.
Vienintelis kitas žinduolis, kuris skleidžia gugavimo garsus, yra nykštukinė marmozetė – mažas Pietų Amerikos primatas.
Maišasparnis šikšnosparnis pirmasis suteikė galimybę studijuoti jauniklių gugavimą. Tačiau kiek šių šikšnosparnių jauniklių gugavimas primena žmonių kūdikių bambėjimą?
Šimtai valandų šikšnosparnių jauniklių gugavimo
Siekiant atsakyti į aukščiau iškeltą klausimą, A.A. Fernandez stebėjo laukinėje gamtoje aštuoniose kolonijose augančių jauniklių vystymąsi. Dienos metu S.bilineata sulenda į medžių plyšius ar statinių sienų tarpus. Jie puikiai toleruoja šviesą, o suaugusieji mėgsta būti vos per kelis centimetrus vienas nuo kito – dėl ko mokslininkams yra lengviau stebėti ir aprašyti konkrečius individus.
Kad sugebėtų atskirti konkrečius šikšnosparnius, mokslininkė pažymėjo jų dilbius spalvotomis plastikinėmis juostelėmis. Buvo stebimi 20 jauniklių, nuo gimimo iki žindymo pabaigos.
Pradedant nuo 2,5 savaitės amžiaus ir baigiant 10 savaičių amžiumi, jaunikliai guguoja nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Jų skleidžiami garsai girdimi net ir žmogaus ausiai, kadangi kai kurie gugavimo skiemenys patenka į mūsų klausos diapazoną (kiti yra jau pernelyg aukštuose dažniuose).
A.A. Ferndandez aprašė kiekvieno jauniklio gugavimo seriją, kurios trukdavo net iki 43 minučių – o taip pat ir jų elgesį viso vystymosi metu. Palyginimui, suaugę šikšnosparniai skleidžia vokalinius garsus, kurie trunka ne ilgiau nei kelias minutes.
Mokslininkai jau kurį laiką žinojo, kad jaunikliai išmoksta „kalbėti“ imituodami suaugusiuosius ir guguodami. Tačiau šis naujas tyrimas yra pirmoji formali analizė, kuri parodė, kad gyvūnų gugavimas iš tiesų primena žmonių kūdikių bambėjimą: panašūs skiemenys, ritmas bei ankstyva gugavimo pradžia vystymosi metu.
Taip kaip žmonių kūdikiai skleidžia garsus, kurie yra atpažįstami kaip kanoniniai suaugusiųjų skiemenys – su brandesnių garsų, kuriuos skleidžia suaugusieji, požymiais – taip ir šikšnosparnių jaunikliai skleidžia tam tikrus garsus, kurie jau priklauso suaugusiųjų repertuarui.
Ir taip, kaip žmonių kūdikių gugavime yra žaismingų garsų, kuriais jie tyrinėja savo balsą, taip ir šikšnosparnių jauniklių „kalboje“ yra protoskiemenų, kurie yra būdingi vien tik jaunikliams.
Dar daugiau, šikšnosparnių gugavimas yra universalus. Kiekvienas jauniklis, nepriklausomai nuo lyties ar kilmės regiono, savo vystymosi stadijoje guguoja.
Jauniklių kalba
Pirmojo tyrimų sezono metu A.A. Fernandez pastebėjo, kad gugavimo metu motinos su jaunikliais bendraudavo tiek savo elgsena, tiek vokaliniu būdais. Motinos leisdavo išskirtinį garsą, dedikuotą jaunikliams, kol šie guguoja.
Žmonės pakeičia savo kalbą priklausomai nuo to, kam ji skiriama – vaikams ar suaugusiesiems. Ši vaikams skirta kalba yra speciali socialinio grįžtamojo ryšio kalbos forma, skirta garsus skleidžiančiam jaunikliui. Ji apibrėžiama universaliais bruožais, įskaitant aukštesnį balsą, lėtesnį tempą ir pabrėžtą intonaciją.
Tembras taip pat pasikeičia, kai kalbama „motinos kalba“ – palyginus su tuo, kai kalbama su suaugusiaisiais. Dėl tembro balsas skamba šaltokai ir griežtokai – arba šiltai ir jaukiai. Ar gali būti, kad ir šikšnosparnių motinos keičia balso tembrą priklausomai nuo to, su kuo bendrauja – jaunikliais ar suaugusiaisiais?
Rezultatai buvo aiškūs: pirmą kartą buvo aptikti kitų nei žmonės žinduolių pokyčiai balso tembre, priklausomai nuo adresato. Kai jaunikliai guguoja, jie imituoja suaugusiųjų „kalbą“ ir leidžia suprasti, kada vyksta mokymasis. Tai suteikia unikalią galimybę tyrinėti genus, susijusius su vokalinėmis imitacijomis.
O kadangi pamatinė šikšnosparnių smegenų architektūra yra panaši į žmonių, tyrimo rezultatus galima pritaikyti ir žmonėms. Nors šių dviejų žinduolių rūšys yra skirtingos, jos turi tokį patį tikslą: išmokti sudėtingą suaugusiųjų vokalinį repertuarą – arba kitaip tariant, išmokti kalbą.
Parengta pagal „Science Alert“.
