Archyviniai dokumentai atskleidė, kad Mussolinis politikoje pradėjo suktis 1917 metais – su MI5 žvalgybos pagalba, kuri jam mokėjo 100 svarų sterlingų savaitinį atlyginimą.
Britų žvalgybos agentūrai tai galėjo atrodyti kaip gera investicija. B. Mussolinis tuomet buvo 34 metų amžiaus žurnalistas, kuris siekė užtikrinti, kad Italija ir toliau kovotų vienose gretose su sąjungininkais pirmajame pasauliniame kare, ir prie to prisidėjo platindamas propagandą. Jis taip pat buvo pasiryžęs siųsti „berniukus“, kad protestuotojus už taiką „įkalbėtų“ likti namuose.
B.Mussolinio atlyginimą patvirtino Britanijos premjero ir MI5 žmogus Italijoje, seras Samuelis Hoare‘as – kuris vadovavo šimtui britų žvalgybos pareigūnų Italijoje.
Kembridžo istorikas Peteris Martlandas, kuris išaiškino susitarimo detales su ateities diktatoriumi, sako, kad mažiausiai patikima Britanijos sąjungininkė karo metu buvo Italija – po to, kai dėl revoliucijos Rusija pasitraukė iš konflikto. B.Mussoliniui 100 svarų sterlingų atlyginimas per savaitę buvo mokamas nuo 1917 metų rudens, ir tai truko mažiausiai metus – britai siekė, kad būtų tęsiama karą palaikanti kampanija. Šiuolaikiniais pinigais tokia suma siektų daugiau nei 6000 svarų sterlingų per savaitę.
S.Hoare‘as, kuris vėliau tapo lordu Templewoodu, apie tai, kad samdė B. Mussolinį, savo memuaruose atskleidė 1954 metais – tačiau užmokesčio detales pirmas pastebėjo P. Mortlandas, valydamas S.Hoare‘o dokumentus.
B.Mussolinis ne tik užtikrino laikraščio turinio kūrimą, bet ir pasakė S.Hoare‘ui, jog Milane pasiųs Italijos kariuomenės veteranus, kad šie sumuštų protestuotojus už taiką.
P.Martlandas pasakoja, kad paskutinis dalykas, kurio norėjo Britanija – kad dėl protestuotojų Milane sustotų gamyklų darbas. Tuo metu tokia suma buvo dideli pinigai žurnalistui, tačiau palyginus su tuo, kad Britanija karui kiekvieną dieną išleisdavo po 4 milijonus svarų sterlingų, britiškam biudžetui tai buvo smulkmena.
Nors P. Martlandas neturi įrodymų, tačiau įtaria, kad B. Mussolinis, kuris buvo mergišiumi, nemažą dalį pinigų išleisdavo savo meilužėms.
Po paliaubų B.Mussolinis ėmė brautis į valdžią. Tam pasitarnavo suklastoti rinkimai bei juodamarškinių žiaurumas. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje jis įtvirtino savo fašistinę diktatūrą.
Kolonijinės ambicijos Afrikoje jį vėl suvedė su S.Hoare‘u 1935 metais. Tuo metu S.Hoare‘as jau buvo Britanijos užsienio reikalų sekretorius, kuris pasirašė Hoare‘o – Lavalo paktą, kuriuo perdavė Italijai Abisinijos (Etiopijos) valdymą.
P.Martlandas, kurio tyrimas buvo publikuotas Christopherio Andrew knygoje apie MI5 istoriją „Defence of the Realm“, sako, kad nėra įrodymų, jog šie du vyrai buvo draugai – nors S.Hoare‘as ir labai mėgo Italiją.
Hoare‘o – Lavalo paktas Britanijoje sulaukė didžiulio nepasitenkinimo, dėl ko S.Hoare‘as net buvo priverstas atsistatydinti. Tuo tarpu B.Mussolinis pasinaudojo savo kolonijine įtaka, kad sudarytų sąjungą su Adolfu Hitleriu ir 1940 metais prisijungė prie antrojo pasaulinio karo – tačiau šįkart kovai prieš sąjungininkus.
Po sąjungininkų invazijos į Italiją 1943 metais, 1945 metais B.Mussolinį bėgantį iš Italijos į Šveicariją kartu su jo meiluže Clara Petacci nužudė Italijos partizanai.
P.Martlandas pastebi, kad B.Mussolinis savo gyvenimą baigė pakabintas aukštyn kojomis Milane, tačiau istorija nebuvo dėkinga ir S.Hoare‘ui, kuris kartu su Neville‘u Chamberlainu buvo pasmerktas kaip fašizmo garbintojas.
