Šokolado istorija nustebina: jis buvo ir valiuta, ir afrodiziakas

Šokoladas gaminamas iš kakavmedžio vaisiaus, o šie auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Vaisiai yra vadinami ankštimis ir juose yra apie 40 pupelių. Jos yra džiovinamos ir kepinamos siekiant išgauti kakavos pupeles.

Nėra žinoma, kada kakava pasirodė ar kas ją išrado. Anot Smithsonian nacionalinio muziejaus Amerikos indėnų kultūrinių menų kuratoriaus Hayeso Laviso, senovės olmekų puodai ir laivai iš 1500 metų pr. Kr. laikotarpio buvo atrasti su teobromino pėdsakais – šis stimuliantas yra naudojamas kavoje ir arbatoje.

Manoma, kad olmekai naudojo kakavą, kad sukurtų ceremoninį gėrimą. Tačiau kadangi jie nefiksavo savo istorijos raštu, nėra žinoma, ar jie gėrimams išvirti naudojo kakavos pupeles, ar kakavos ankšties minkštimą.

Olmekai savo žinias apie kakavą perdavė Centrinės Amerikos majams, kurie ne tik vartojo šokoladą, tačiau jį ir garbino. Rašytinė majų istorija mini šokolado gėrimus, kurie buvo naudojami švenčių metu ir užbaigiant svarbius sandorius.

Nepaisant šokolado svarbos majų kultūroje, jis nebuvo skirtas turtingiesiems ir galingiesiems – juo galėjo mėgautis visi. Daugumoje majų namų ūkių šokoladu buvo mėgaujamasi prie kiekvieno valgio. Majų šokoladas buvo tirštas ir su puta, taip pat dažnai maišomas su čili pipirais, medumi ar vandeniu.

Kakavos pupelės – kaip valiuta

Actekai šokolado garbinimą perkėlė į kitą lygį. Jie manė, kad šokoladą jiems davė dievai. Kaip ir majai, jie mėgavosi tiek karštu, tiek šaltu šokoladu, šokolado gėrimais su prieskoniais puošniose talpyklose, tačiau šokolado pupeles taip pat naudojo kaip valiutą maistui ar kitoms gėrybėms nusipirkti. Actekų kultūroje kakavos pupelės buvo labiau vertinamos nei auksas.

Actekų šokoladas dažniausiai buvo skirtas aukštesnės klasės visuomenei. Tiesa, žemesnės klasės visuomenė mėgaudavosi šokoladu vestuvių ar kitų švenčių metu.

Tikriausiai didžiausias šokolado mylėtojas buvo nuožmusis actekų valdovas Montesuma II, kuris kasdien išgerdavo po kelis litrus šokolado energijai ir kaip afrodiziaką. Taip pat teigiama, kad dalį šokolado pupelių jis skirdavo kariuomenei.

Egzistuoja prieštaringi pranešimai apie tai, kada šokoladas atkeliavo į Europą, tačiau sutariama, kad jis pirmiausiai pasiekė Ispaniją. Anot vienos istorijos, Kristoforas Kolumbas atrado kakavos pupeles perimdamas prekybinį laivą pakeliui į Ameriką ir kartu su savimi atsigabeno jas 1502 metais.

Dar viena istorija pasakoja, kad konkistadorui Hernanui Cortesui kakavos pupeles actekai pristatė Montesumos teisme. Grįžęs į Ispaniją bei atsivežęs kakavos pupelių, jas kartu su įgytomis žiniomis jis laikė paslaptyje. Trečioji istorija pasakoja, kad vienuoliai, pristatydami Gvatemalos majus Ispanijos imperatoriui Pilypui II Habsburgui, 1544 metais kartu kaip dovaną jam įteikė ir kakavos pupeles.

Nepaisant to, kaip šokoladas pateko į Ispaniją, XVI amžiaus pabaigoje juo jau buvo mėgaujamasi Ispanijos teisme, o Ispanija ėmė importuoti šokoladą 1585 metais. Kitoms Europos šalims, tokioms kaip Italija ar Prancūzija, lankantis Centrinėje Amerikoje, jos taip pat sužinojo apie kakavą ir atsigabeno šokolado į savo šalis.

Netrukus šokolado manija paplito visoje Europoje. Kartu su didele šokolado paklausa atsirado ir šokolado plantacijos, kuriose dirbo tūkstančiai vergų.

Tačiau europietiškam skoniui netiko tradicinio actekų šokolado gėrimo receptas. Jie sugalvojo savų karšto šokolado receptų su cukranendrių cukrumi, cinamonu ir kitais prieskoniais, paskaninančiais šį gėrimą.

Netrukus ėmė kurtis madingi šokolado namai turtingiesiems Londone, Amsterdame ir kituose Europos miestuose.

Šokoladas į Floridą atkeliavo 1641 metais kartu su ispanų laivu. Manoma, kad pirmieji Amerikoje šokolado namai atsidarė 1682 metais Bostone. 1773 metais kakavos pupelės buvo pagrindinis importuojamas produktas iš Amerikos kolonijų, o šokoladu mėgavosi įvairių klasių žmonės.

Revoliucinio karo metu šokoladas buvo tiekiamas kariuomenei, kaip maistas, ir duodamas kareiviams, kaip atlygis vietoje pinigų (šokoladas taip pat buvo tiekiamas kaip maistas kareiviams antrojo pasaulinio karo metu).

Šokoladui ėmus populiarėti Europoje, jis buvo prabangos prekė, kuria mėgavosi tik turtingieji. Tačiau 1828 metais olandų chemikas Coenraad Johannes van Houten atrado būdą, kaip pagardinti kakavos pupeles šarminėmis druskomis, siekiant išgauti šokolado miltelius, kuriuos lengviau sumaišyti su vandeniu.

Šis procesas tapo žinomas kaip „olandišku apdorojimu“, o gaminamas šokoladas vadintas kakavos milteliais arba „olandų kakava“.

C. J. van Houtenas taip pat išrado kakavos presą, tačiau, anot kai kurių pranešimų, šią mašiną išrado jo tėvas. Kakavos presas atskirdavo kakavos sviestą nuo kepintų kakavos pupelių bei nebrangiai ir lengvai pagamindavo kakavos miltelius, kurie buvo naudojami įvairiems šokolado gaminiams pagaminti.

Tiek olandiškas apdorojimas, tiek šokolado presas leido pagaminti visiems prieinamą šokoladą. Tai taip pat leido šokoladą gaminti masiniu būdu.

Didžiąją XIX amžiaus dalį šokoladu buvo mėgaujamasi kaip gėrimu, o vietoje vandens dažnai būdavo pilamas pienas. 1847 metais britų šokoladininkas J. S. Fry ir sūnūs sukūrė pirmąją šokolado plytelę iš pastos, pagamintos iš cukraus, skysto šokolado ir kakavos sviesto.

Šveicarų šokoladininkas Daniel Peter į šokoladą įdėjo sauso pieno miltelius ir tokiu būdu 1876 metais sukūrė pienišką šokoladą. Tačiau tik po kelių metų jis pradėjo dirbti su savo draugu Henri Nestle ir jie įkūrė Nestle kompaniją bei ėmė gaminti pienišką šokoladą masiniu būdu.

XIX amžiuje šokoladas stipriai pažengė, tačiau jį vis dar buvo sunku kramtyti. 1879 metais dar vienas šveicarų šokoladininkas Rudolfas Lindtas išrado šokolado minkymo mašiną, kuri maišė ir orino šokoladą, tokiu būdu paverčiant jį minkštą ir tirpstantį burnoje, taip pat gerai derantį su kitomis sudedamosiomis dalimis.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje šeimų įkurtos šokolado kompanijos, tokios kaip Cadbury, Mars, Nestle ir Hershey masiniu būdu gamino šokolado gaminius, kad patenkintų augančią saldžių skanėstų paklausą.

Didžioji dalis šiuolaikinio šokolado yra itin išbaigtas ir gaminamas masiniu būdu. Tiesa, kai kurie šokoladininkai vis dar gamina šokoladą rankomis, kad sudedamosios dalys būtų kaip įmanoma labiau grynesnės. Šokoladas patiekiamas ir kaip gėrimas, tačiau dažniau juo mėgaujamasi, kaip valgomu gaminiu arba desertuose bei kepiniuose.

Nors šokolado plytelė nėra sveika, juodas šokoladas užsitarnavo reputaciją, kaip sveikas širdžiai ir antioksidantų prisotintas skanėstas.

Šiuolaikinio šokolado prekyba turi savo „kainą“. Kadangi dauguma kakavą auginančių ūkininkų sunkiai suduria galą su galu, kai kurie pasitelkia už itin mažą atlyginimą dirbančius darbininkus ar netgi vergus (kartais jie atkeliauja per prekybą vaikais), kad išliktų konkurencingi.

Tai privertė didžiuosius šokolado gamintojus iš naujo apsvarstyti būdus, kaip jiems kakava yra tiekiama. Taip pat imta skatinti „sąžininga šokolado prekyba“, kuri sukuriama etišku ir tvariu būdu.

Parengta pagal history.com.