Tiesą sakant, ši istorija tokia neįtikėtina, kad keliaujantis cirkas „Barnum & Bailey“ nusamdė L. Sylbarisą ne dėl to, kad jis sugebėtų atlikti kokį nors pasirodymą, o tiesiog kaip tam tikrą relikviją. Jis tvirtino, kad yra vienintelis išgyvenęs asmuo po ugnikalnio išsiveržimo, pražudžiusio apie 30 000 – 40 000 žmonių ir sulyginusio su žeme Sen Pjero miestą Martinikos saloje Karibuose.
Tiesa, jo teiginys, kad jis buvo vienintelis išgyvenęs, nėra teisingas. Nepaisant to, jo istorija vis tiek yra įspūdinga.
L. Sylbarisas nebuvo malonus vyrukas. Jis gimė 1875 metais Martinikoje ir jos tikrasis vardas buvo Louis Auguste. Vyras mėgdavo įsivelti į muštynes ir piktnaudžiaudavo alkoholiu, taip pat buvo teistas už nusikaltimą. Todėl nieko nenustebino, kai 1902 m. gegužės 7 dieną jis buvo suimtas už įsivėlimą į dar vienas muštynes. Nepatenkinti jo elgesiu, policijos pareigūnai nenuoramą patalpino areštinės vienutėje – mažytėje patalpoje rūsyje, kuri buvo be langų ir turėjo tik vieną nedidelę angą, pro kurią matėsi jūra. Policijos pareigūnai to nesuvokė, tačiau tokiu būdu jie išgelbėjo mušeikos gyvybę.
Nes kitą dieną Martiniką ištiko apokalipsė.
Pelė (pranc. Pelée) ugnikalnis rodė išsiveržimo ženklus jau apie savaitę laiko. Bet kadangi šiuolaikinė vulkanologija tuomet dar neegzistavo, niekas nežinojo, ko tikėtis. Tiesą sakant, žmonės likus vos trims dienoms iki išsiveržimo planavo surengti ant ugnikalnio iškylą, tačiau buvo priversti ją atidėti dėl iš ugnikalnio besiveržiančių pelenų. Išsiveržus ugnikalniui, tūkstančiai žmonių iš užmiesčio atskubėjo į miestą ieškoti prieglobsčio. Tačiau tai buvo didžiulė klaida.
Pelė ugnikalnis tiesiog sprogo ir dūmų debesis užtemdė dangų 80 kilometrų spinduliu. Įkaitusių ugnikalnio dujų ir dulkių debesis veržėsi iš ugnikalnio šimtų kilometrų per valandą greičiu, naikindamas viską aplinkui 13 kilometrų spinduliu. Vos per vieną minutę milžiniško slėgio banga sulygino su žeme visus Sen Pjero miesto pastatus. Visi pakeliui pasitaikę žmonės iškart sudegė. Net ir slėptuvėse besislėpę žmonės užduso – kadangi superįkaitusių dujų banga išdegino visą deguonį, o vietoje jo atsirado nuodingos dujos. Beveik visi 30 000 salos gyventojų akimirksniu žuvo ir miestas vėliau dar ne vieną dieną degė.
Tačiau L.Sylbarisui pasisekė. Gelbėjimo komanda jį rado po 4 dienų, išgirdę vyro šauksmus. Nepaisant to, kad jis buvo saugiausioje salos vietoje, jis siaubingai nudegė – kadangi ugnies pliūpsnis akimirkai įkaitino jo vienutę iki 1000 laipsnių. L.Sylbarisas pasakojo, kad pro vienutės plyšį jis pamatė šviesą, tačiau netrukus viskas užtemo ir pro plyšį pateko įkaitinti pelenai. Jis apšlapino savo drabužius ir jais užkišo plyšį – tačiau tai nesustabdė karščio.
Tiesa, L.Sylbarisas nebuvo vienintelis išgyvenęs išsiveržimą. Prie krantų prisišvartavę jūreiviai taip pat išgyveno, kaip ir kai kurie salos gyventojai, vėliau mirę nuo nudegimų. Iš tų, kurie sugebėjo papasakoti, kas nutiko, išgyveno vos trys. Viena jų buvo maža mergaitė Havivra da Ifrile. Teigiama, kad ji matė, kaip ugnikalnis pradeda veržtis, todėl pabėgo į valtį, su kuria nuirklavo iki urvo, kuriame ji kartu su draugais žaisdavo piratus. Ji pasakojo: „Prieš man ten patenkant, atsisukau ir pažvelgiau atgal – visa kalno pusė, kuri buvo prie miesto, atsivėrė ir plikė klykiančius žmones. Aš pati nudegiau nuo akmenų ir pelenų, kurie skriejo link valties, tačiau nusigavau iki urvo“. Ji buvo rasta plūduriuojanti be sąmonės apdegusioje ir sulūžusioje valtyje, maždaug už trijų kilometrų nuo kranto.
Kitas vyras, vardu Leonas Compere-Leandre, kaip pasakojama, taip pat išgyveno – tačiau apie jį žinoma nedaug. Nėra aišku, kaip jis išliko. Jo atvejo ataskaitoje nurodoma, kad nelaimės metu jis buvo name, tačiau mokslininkai mano, kad tai mažai tikėtina, ir kad vyras tikriausiai išsigelbėjo įšokdamas į vandenyną (arba jį nubloškė į vandenyną). Kai jis nuogas ir apdegęs pasirodė Fort-de-France mieste, buvo pamanyta, kad jis beprotis. Šiam vyrui ne taip pasisekė kaip L.Sylbarisui – kadangi vėliau jis dar du kartus vos nežuvo per kitus ugnikalnio išsiveržimus. Galiausiai jis žuvo nukritęs.
Tuo tarpu L.Sylbarisui labiau pasisekti negalėjo. Išgyvenus ugnikalnio išsiveržimą, jis buvo atleistas nuo bausmės už įvykdytus nusikaltimus, jį pasamdė keliaujantis cirkas „Barnum & Bailey“, su kuriuo vyras gastroliavo ir pasakodavo, kokį siaubingą įvykį jis išgyveno. L.Sylbarisas tapo įžymybe ir buvo pramintas „vyru, kuris išgyveno paskutinio teismo dieną“, taip pat „dangiškiausiu žmogumi pasaulyje“. Taip pat manoma, kad tą vakarą, kai buvo patalpintas vienutėje, iš tiesų jis buvo suimtas už žmogžudystę – dėl ko ir buvo uždarytas ne įprastoje kameroje, o vienutėje. Tik vėliau L.Sylbarisas visiems papasakojo, kad buvo uždarytas už muštynes. Bet kokiu atveju, tai išgelbėjo jo gyvybę.
Šiandien bet kas gali aplankyti vienutę, kuris išgelbėjo L.Sylbariso gyvybę. Pats miestas po nelaimės niekada neatsigavo. Net ir šiandien, praėjus daugiau nei 100 metų, mieste gyvena vos keli tūkstančiai gyventojų. O Pelė šiandien yra vienas aktyviausių ugnikalnių Karibų regione – todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad jis ir vėl išsiverš.
