10 neįtikėtinų faktų apie bene žymiausią pasaulio kalėjimą

Žymusis gangsteris ir gaujos vadas buvo vienas pirmųjų kalinių 1934 metais rugpjūčio mėnesį duris atvėrusiame kalėjime. A.Capone dar kalėjime Atlantoje papirko sargybinius, kad su juo būtų elgiamasi geriau nei su eiliniais kaliniais, kol jis atlikinės bausmę už mokesčių vengimą. Tačiau perkėlus jį į Alkatraso kalėjimą, viskas pasikeitė. Kalėjime esančios sąlygos pakeitė A.Capone. Jis ėmė bendradarbiauti su kalėjimo vadovybe, todėl jam leista groti bandža kalėjimo muzikinėje grupėje „The Rock Islanders“, kuri kiekvieną sekmadienį koncertuodavo kitiems kaliniams.

Iš Alkatraso kalėjimo mėgino pabėgti 36 kaliniai. Iš jų 23 buvo sugauti, 6 nušauti, o 2 nuskendo. Dar 5 dingo be žinios, todėl buvo preziumuojama, kad jie nuskendo – įskaitant Franką Morrisą ir brolius Johną ir Clarence'ą Anglinus, kurių 1962 metų pabėgimas įkvėpė sukurti 1979 metų filmą „Escape from Alcatraz“. Gudrioji trijulė supuvusią mūrinę kalėjimo kameros sieną pragremžė paaštrintais šaukštais, o į lovą dėdavo plaukų sruogas iš kirpyklos, kad apgautų sargus. Jų daiktai buvo rasti plūduriuojantys San Francisko įlankoje – tačiau kūnai nebuvo rasti, dėl ko imta spėlioti, kad jiems galbūt pavyko sėkmingai pabėgti iš kalėjimo.

Prieš pastatant kalėjimą, saloje gyveno didelės rudųjų pelikanų kolonijos. Kai ispanų leitenantas Juan Manuel de Ayala tapo pirmuoju žinomu europiečiu, praplaukusiu Aukso vartų sąsiaurį 1775 metais, šią salą jis pavadino „La Isla de los Alcatraces“ – o tai išvertus reiškia „pelikanų sala“. Šis pavadinimas vėliau tapo angliškesniu – „Alcatraz“. Uždarius kalėjimą, saloje ėmė gyventi žuvėdros ir kormoranai.

Nors Robertas Stroudas laisvės atėmimo bausmę atliko už tai, kad konflikto metu nužudė barmeną, jis 1916 metais taip pat mirtinai subadė sargybinį Leavenwortho kalėjime. Po to, kai prezidentas Woodrow Wilsonas pakeitė R.Stroudui skirtą mirties bausmę į laisvės atėmimą iki gyvos galvos izoliatoriuje, kalinys ėmė studijuoti paukščių ligas, parašė ir iliustravo dvi knygas, ir savo Leavenworth kalėjimo kameroje augino kanarėles bei kitus paukščius. Tačiau 1931 metais jis buvo priverstas atsisakyti šios privilegijos, o per 17 metų kalėjimo Alkatrase jam buvo uždrausta kameroje auginti paukščius. Tuo tarpu 1962 metų filmas „Birdman of Alcatraz“, už kurį Burtas Lancasteris sulaukė nominacijos, ir pasirodė likus vos kelioms savaitėms iki kalėjimo uždarymo, buvo paremtas netikromis faktinėmis aplinkybėmis.

Netrukus po dviejų trumpų užėmimo atvejų, grupė 100 čiabuvių amerikiečių aktyvistų, kuriems vadovavo Richardas Oakesas iš mohaukų genties, 1969 metų lapkričio mėnesį užėmė salą. Cituodami 1968 metų sutartį, kuri čiabuviams amerikiečiams garantavo laisvas federalines žemes, protestuotojai reikalavo jiems perleisti šią salą – kad čia jie galėtų įkurti universitetą ir kultūros centrą. Jie reikalavo teisės išpirkti salą už „24 dolerių vertės stiklinius karoliukus ir raudoną audinį“ – kadangi būtent tokią kainą sumokėjo olandų naujakuriai už Manheteną 1626 metais. Federaliniai maršalai paskutinius protestuotojus išvijo iš salos 1971 metų birželio mėnesį, tačiau dalis jų grafičių yra išlikę iki pat šiol. Kai Nacionalinė parkų taryba neseniai atstatė Alkatraso vandens bokštą, taip pat buvo perdažytas raudonas piešinys, kuriame buvo parašyta: „Taika ir laisvė. Sveiki atvykę. Laisvų indėnų namai“.

Kai XIX amžiaus viduryje „aukso karštinė“ San Franciską pavertė klestinčiu miestu, Alkatrasas buvo atiduotas kariuomenės naudojimui. JAV kariuomenė dar 1850 metais ėmė šios salos naujoje tvirtovėje kalinti kariuomenės kalinius. Pilietinio karo metu tarp kalinčių kalinių čia buvo Sąjungininkų dezertyrai ir konfederatų šalininkai. Kamerose taip pat buvo kalinami čiabuviai amerikiečiai, kurie su federaline vyriausybe turėjo nesutarimų dėl žemių, amerikiečių kareiviai, kurie dezertyravo ispanų-amerikiečių karo metu bei kinų civiliai, kurie priešinosi kariuomenei Boksininkų sukilimo metu.

1854 metais pastatytas mažas švyturys tapo pirmuoju švyturiu, pastatytu JAV vakarinėje pakrantėje. XX amžiaus pradžioje jis tapo nebenaudojamo po to, kai JAV kariuomenė pastatė kalėjimą, kuris užstojo Auksinių vartų įlanką. 1909 metais buvo pastatytas naujas, aukštesnis, švyturys – kuris ir pakeitė senąjį.

Alkatraso kaliniai nebūtinai būdavo nuteisti už žiauriausius ir sunkiausius nusikaltimus – tačiau tai buvo kaliniai, kuriems reikėjo didžiausios priežiūros, tai buvo patys nepaklusniausi kaliniai federalinėje baudžiamojoje sistemoje. Jie papirkinėdavo prižiūrėtojus ar mėgindavo pabėgti, todėl kelionė į Alkatrasą būdavo skirta priversti juos paklusti taisyklėms, kad jie galėtų grįžti į kitas įkalinimo įstaigas.

Iš pradžių federaliniai pareigūnai abejojo, ar pabėgę kaliniai galėtų nuplaukti šaltu San Francisko įlankos vandeniu iki žemyninės dalies – tačiau kartą taip nutiko. 1962 metais kalinys Johnas Paulas Scott asi išsitepė taukais, pralindo pro mažytį langelį ir nuplaukė iki kranto. Kol pasiekė Aukso vartų tilto apačią, jis buvo toks išsekęs, kad policija rado jį gulintį be sąmonės, nuo hipoterminio šoko. Šiais laikais šimtai žmonių įveikia 2,5 kilometro atstumą kasmetiniame „Pabėgimo iš Alkatraso triatlone“.

Nors Alkatrasas nebuvo poilsinis kurortas, atšiauraus kalėjimo reputacija buvo sukurta dirbtinai. Tai, kad kalėjime vienoje kameroje kalėdavo tik po vieną kalinį, kai kuriems nuteistiesiems net patikdavo, kadangi sumažėdavo tikimybė, kad juos užpuls. Pirmasis Alkatraso prižiūrėtojas Jamesas A. Johnstonas žinojo, kad prastas maistas buvo viena kalėjimuose kildavusių riaušių priežasčių, todėl jis didžiuodavosi galėdamas kaliniams pateikti gerą maistą – o kaliniai savo ruožtu atsidėkodavo visokeriopa pagalba. Geru elgesiu pasižymėdavę kaliniai gaudavo privilegijų – tokių kaip kasmėnesinių filmų peržiūrų, 75 populiarių žurnalų prenumeratas bei priėjimą prie 15 000 knygų turėjusios bibliotekos. Išvis, kaliniai Alkatraso kalinimo sąlygas laikė patrauklesnėmis nei kituose federaliniuose kalėjimuose – o keli net buvo pasiprašę perkeliami į Alkatrasą.