Šis veiksmas yra puikiai pažįstamas žmonėms, tačiau ar jis egzistuoja gyvūnų karalystėje? Ar yra gyvūnų rūšių, kurios naudoja apsikabinimus taip, kaip ir žmonės?
Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausiai turime apibrėžti žodį „apkabinimas“. Žvelgiant žmogaus akimis, apkabinimas yra, kai kas nors apglėbia rankomis kitą žmogų. Tai reiškia, kad taip apsikabinti, kaip žmonės, gali tik primatai. Tai greitai atskleidžia, kad nors apkabinimus mes įsivaizduojame kaip žmogiškąjį veiksmą, šis veiksmas taip pat paplitęs ir tarp primatų.
Kaip pavyzdį pasitelkime mažąsias šimpanzes (Pan paniscus), kurios dažnai apibūdinamos kaip taiką mylintys primatų pasaulio hipiai. Šias beždžiones didžiąją savo gyvenimo dalį tyrinėjo vystymosi ir lyginamosios sričių psichologė ir primatologė Zanna Clay iš Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė). Z.Clay tyrinėja socialinį mažųjų beždžionių bendravimą, o didžioji jos stebimojo darbo dalis vyksta Kongo Demokratinės Respublikos mažųjų beždžionių, kurių gyvenimą sudrumstė medžioklė, prieglaudoje. Šioje prieglaudoje yra įprasta matyti būriais vaikštančias ir apsikabinusias mažąsias beždžiones.
Z.Clay pasakoja, kad prieglaudoje yra daug jaunų našlaičių, kuriems reikia užtikrinimo jausmo, dėl ko jos visos kartu apsikabina ir eina „traukinuku“.
Mokslinikė sako, kad šis elgesys yra dažnesnis prieglaudoje nei laukinėje gamtoje. Taip gali būti dėl to, kad mažosios beždžionės mato tokio elgesio pavyzdžius tarp žmonių. Nepaisant to, apsikabinimai vyksta net ir laukinėje gamtoje. Dar daugiau – tokio elgesio šaknys gali būti motiniškame mažųjų beždžionių patelių elgesyje, kurios sūpuoja savo jauniklius, kol jie dar būna maži. Mokslininkai taip pat užfiksavo, kad apsikabinimai labiausiai būdingi jaunoms mažosioms beždžionėms ir dažniausiai įvyksta po konflikto ar patirto streso. Tokiu atveju streso paveikta mažoji beždžionė ištiesia savo rankas tarsi kažko prašydama, o kita beždžionė tuojau atskuba prie pirmosios spiegdama ir apgaubia tvirtu apkabinimu.
Gyvūnų emocijas sunku vertinti, tačiau Z. Clay teigimu, turimi įrodymai rodo, kad apkabinimai greičiausiai suteikia užtikrinimo primatams, kaip ir žmonėms. Ankstesnio tyrimo metu mokslininkė ir jos kolegos išsiaiškino, kad našlaitės mažosios beždžionės rečiau apkabina stresą patiriančias savo drauges, nei mažosios beždžionės, kurias užaugino jų biologinės mamos. Z.Clay mano, kad tai gali demonstruoti motiniškos priežiūros svarbą klojant pamatus šiam socialiniam veiksmui.
Kitos beždžionės
Nors apsikabinimus itin mėgsta mažosios beždžionės, dėl motiniškų šio veiksmo ištakų, toks elgesys yra būdingas ir kitiems primatams. Daugumos primatų motinų laiko savo jauniklius arti savęs ilgą laiko tarpą, kol šie suauga.
Pavyzdžiui, šimpanzės (Pan troglodytes), kurios yra artimos mažųjų beždžionių giminaitės, taip pat naudoja apsikabinimus. Mokslininkė pasakoja, kad kai šimpanzė ar jų grupė išgirsta plėšrūną ar kažką grėsmingo, tuomet jos pradeda liesti viena kitą, laikytis viena už kitos. Tokiu atveju apsikabinimas tampa tarsi užtikrinimu akistatoje su grėsme. Šiuo bruožu jos primena žmones, kurie taip pat siekia apsikabinimų, kai yra išsigandę.
Tuo tarpu juodosios makakos (Macaca nigra), kurios gyvena Indonezijoje, apsikabinimų reikalauja garsiai. Jų garsus pliauškėjimas lūpomis kviečia apsikabinti ne tik šeimos narius, bet ir bet kurias jų būrio nares.
Taip pat pastebėta, kad jauni orangutangai po susidūrimo su gyvate skuba apkabinti viena kitą. Tuo tarpu Tonceano makakos naudoja paguodžiančius apsikabinimus po kovų, o šiuos apsikabinimus neretai papildo ir bučiniai.
Dauguma primatų apsikabinimus tyrinėjančių mokslininkų dėmesį sutelkia į guodimą ir užtikrinimo jausmo suteikimą – o tai yra logiška, kadangi tą patį apsikabinimai reiškia ir žmonėms. Tačiau tyrimas su koatomis atskleidė visai kitą apsikabinimų priežastį.
Etologas Filippo Aureli iš Verakruzanos universiteto (Meksika) bei Liverpulio Johno Mooreso universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrinėdamas koatas pastebėjo, kad jos apsikabina ne norėdamos atsigauti po konflikto, bet išvengti konflikto. Mokslininkai Meksikos Jukatano pusiasalio tropiniuose miškuose koatas stebėjo ne vieną savaitę, ir pastebėjo, kad koatos apsikabina išaugus įtampai, kai tai gresia peraugti į konfliktą. Tai nutinka tada, kai, pavyzdžiui, du nepažįstamų beždžionių pogrupiai susitinka po ilgo laiko tarpo, kad suformuotų didesnį būrį.
F.Aureli, kuris taip pat yra knygos apie gyvūnų konfliktų sprendimą autorius, sako, kad apsikabinimai vyksta tarp koatų su problematiškais santykiais. Kitaip tariant, jiems reikia būti kartu ir bendradarbiauti, tačiau jie nėra geriausi draugai. Todėl apsikabinimas yra tarsi siunčiamas signalas, kad siekiama išspręsti nesutarimus. Taip yra todėl, kad apsikabinimo metu gyvūnas atveria visą savo kūną kitam gyvūnui ir tokiu būdu tampa pažeidžiamas. Tokiu būdu gyvūnas tarsi sako „ei, aš ateinu su gerais siekiais“.
Mokslininkas pasakoja, kad apsikabinimai, kaip proaktyvus būdas išvengti padarinių, egzistuoja ir tarp kitų primatų. Tačiau šiuo metu koatos yra geriausiai ištyrinėtas tokio elgesio pavyzdys. Mokslininkas tokius apsikabinimus apibūdina kaip „taikius ir prevencinius“, o jo tyrimas rodo, kad žmonės iš šių beždžionių galėtų pasimokyti, kaip valdyti konfliktus. Anot jo, geriau išvengti konflikto, nei vėliau taisyti santykius.
O kaip žmonių apsikabinimai atrodo visame šiame kontekste? Z.Clay sako, kad mes taip pat esame primatai, todėl ryšius užmezgantis kontaktas yra itin svarbi mūsų socialinio gyvenimo dalis. Todėl jai egzistuoja akivaizdus tęstinumas kai kuriose apsikabinimo funkcijose bei apsikabinime tarp žmonių.
Kaip ir primatų tarpe, mūsų tėvų apkabinimai ankstyvoje vaikystėje suteikia mums užtikrinimo jausmą, atlieka paguodimo funkciją mūsų gyvenime. Anot Z.Clay, vienas pastebimas skirtumas tarp mūsų ir primatų apsikabinimų yra tai, kad žmonės apsikabinimams suteikia daugiau socialinio simboliškumo. Jos manymu, žmonėms apsikabinimai tapo pasisveikinimo ir atsisveikinimo ženklu, kai tuo tarpu beždžionės taip nesielgia.
Žinoma, turime būtų atsargūs teigdami, kad žmonių ir kitų rūšių apsikabinimai skiriasi. Primatų apsikabinimus nesunku atpažinti, kadangi jie yra panašūs į mūsų apsikabinimus – tačiau kitos rūšys taip pat naudoja apsikabinimus, kurie atrodo visiškai kitaip.
Kiti gyvūnai
Primatų tyrimai rodo, kad apsikabinimai naudojami ryšiui megzti, paguosti ir susitaikyti – tačiau tarp kitų gyvūnų jie gali turėti daugybę kitų analogų. Pavyzdžiui, arkliai trinasi vienas kitą kaklais, o tyrimai rodo, kad tai mažina jų širdies ritmą – kas yra komforto ir ramybės ženklas. Mokslininkai pastebėjo, kad prerijų pelėnai (Microtus ochrogaster) pastebi savo partneryje streso užuominas, jie skuba ir ima glostyti partnerio kailiuką. Mokslininkai tokį elgesį interpretuoja kaip paguodos veiksmą. Taip pat manoma, kad paukščiuose partnerio plunksnų kedenimas snapu didina socialinį ryšį.
Liūtai trinasi galvomis – o tai, manoma, gerina jų socialinį ryšį. Šimtai kitų žinduolių rūšių palinksta vienas prie kito, glaustosi ar susispiečia vienas prie kito, kad suteiktų komforto ir šilumos – arba susivienija, kad apsigintų nuo pavojaus, kas atlieka panašią funkciją, kaip ir primatų apkabinimai. Panašų elgesį demonstruoja ir delfinai: tyrimai rodo, kad jie po konflikto yra linkę demonstruoti susitaikymo elgesį – pavyzdžiui, trintis pelekais ar švelniai stumti kitą delfiną vandenyje, tai tarsi atsiprašymą demonstruojantis „panešiojimas“.
Taigi, po atskyrimą ir stresą atnešusios COVID-19 pandemijos galime pasiguosti, kad apsikabinimai egzistuoja ir gyvūnų tarpe, tik nebūtinai tokiomis pat formomis. Visame pasaulyje gyvūnai atlieka mažyčius paguodimo ir užtikrinimo jausmą suteikiančius veiksmus, dėl ko sunkios situacijos šiek tiek palengvėja.
