Mokslininkai surinko duomenis apie 1291 skirtingą žiovulį tiek iš apsilankymų zoologijos soduose, tiek iš internetinėje erdvėje esančių vaizdo įrašų. Iš viso tyrimo metu buvo tyrinėjamos 55 žinduolių ir 46 paukščių rūšys. Mokslininkai nustatė tvirtą teigiamą koreliaciją tarp gyvūnų žiovulio trukmės ir smegenų dydžio.
Etologas Jorgas Massenas iš Utrechto universiteto Nyderlanduose sako, kad mokslininkai nukeliavo į kelis zoologijos sodus ir su vaizdo filmavimo kamera laukė prie gyvūnų aptvarų, kol šie nusižiovaus. Žinoma, tai pareikalavo nemažai laiko.
Šis tyrimas turėtų užpildyti spragas mūsų žiniose apie žiovulį – įskaitant žiovulio priežastis bei kodėl tokie gyvūnai kaip žirafos apskritai nežiovauja.
Mokslininkai teigia, kad žiovavimo struktūra yra vienoda, tačiau jo trukmė evoliucionavo kartu su smegenų dydžiu ir neuronų skaičiumi. Dar daugiau, ši funkcija pastebima eilėje skirtingų gyvūnų rūšių, kad evoliucines šaknis netgi galima rasti bendruose paukščių ir žinduolių protėviuose, ar net dar seniau.
Šio tyrimo metu norėta patikrinti dar 2007 metais vieno iš tyrime dalyvavusių mokslininkų iškeltą hipotezę, kad žiovulys yra būtinas smegenų vėsinimui. Iš to seka, kad didesnes smegenis turintys gyvūnai žiovauja ilgiau – kad tinkamai jas atvėsintų.
Atrodo, kad šią hipotezę patvirtina minėto tyrimo metu surinkti duomenys, kurie taip pat rodo, jog žinduoliai žiovauja ilgiau nei paukščiai. Paukščiai turi aukštesnę kūno temperatūrą nei žinduoliai – o tai reiškia didesnį temperatūrų skirtumą su supančiu oru – kas savo ruožtu reiškia, kad užtenka trumpesnio žiovulio, kad būtų gaunama pakankamai vėsaus oro.
Panašios išvados buvo padarytos 2016 metais atlikto tyrimo metu, kai buvo tiriami žmonės – tačiau tuomet buvo tyrinėjami 205 žiovuliai ir 24 skirtingos rūšys. Šio tyrimo metu paaiškėjo, kad trumpiausiai žiovauja pelės (0,8 sekundės), o ilgiausiai – žmonės (6,5 sekundės).
Etologas Andrew Gallupas iš Niujorko universiteto aiškina, kad vienu metu įkvepiant vėsaus oro ir ištempiant raumenis aplink burnos ertmę, žiovulio metu padidėja vėsesnio kraujo tiekimas į smegenis – dėl ko žiovavimas atlieka termoreguliacinę funkciją.
Mokslininkai nenustatė jokio ryšio su intelektu – tik su smegenų dydžiu ir su neuronų skaičiumi. Taip pat nenustatyta jokio reguliaraus žiovavimo dažnio. Pavyzdžiui, žmonės žiovauja apie 5-10 kartų per dieną.
Taip pat tikriausiai teko pastebėti, kad žiovulys yra užkrečiamas (ar skaitydami šį straipsnį taip nė karto ir nenusižiovavote?). Viena iš tokį reiškinį paaiškinančių hipotezių yra ta, kad žiovavimas atlieka socialinę funkciją, dėl ko grupė žmonių atsiduria panašioje būsenoje ir suvienodina savo miego laiką (tiesa, tam reikalingi išsamesni tyrimai).
Biologė Margarita Hartlieb iš Vienos universiteto (Austrija) pastebėjo, kad šitiek daug gyvūnų žiovavimo vaizdo įrašų gavimas reikalauja daug kantrybės, tačiau tolimesnė žiovavimo analizė padarė ją atsparią žiovavimo užkrečiamumui.
