Techniškai mustangai nėra laukiniai žirgai – kadangi jie kilo iš prijaukintų žirgų – todėl anot Amerikos gamtos istorijos muziejaus, tik laukinėje gamtoje gyvenantys mustangai yra laikomi laukiniais. Šiuos žirgus galima pastebėti laisvai besiganančius vakarinėje JAV dalyje, tačiau juos nelaisvėje augina ir žmonės, kurie jais jodinėja, kaip ir kitais žirgais. Anot vyriausybinio tinklalapio „Horse Canada“, mustangai pasižymi raumeningus kūnais ir kietomis kanopomis, dėl ko jie yra tinkami žvalgybai ir jodinėjimui.
Mustangai priklauso Equus genčiai, kuri evoliucionavo Šiaurės Amerikoje prieš 4 milijonus metų, prieš paplisdami visame pasaulyje. Paskutiniai tikrieji laukiniai žirgai Amerikoje išnyko prieš 10 000 metų – dėl klimato kaitos bei susidūrimo su žmonėmis.
Mustangų bruožai
Mustangai yra maždaug 140-150 centimetrų aukščio ir sveria apie 360 kilogramų. Šie žirgai būna įvairiausių spalvų: anot Oklahomos universiteto, jų kailis demonstruoja visą spalvų paletę. Įprastai jie yra rausvai rudi ar kaštoninės spalvos. Jie taip pat būna su įvairiausiomis dėmėmis, dryžiais ar plėmais.
Dauguma mustangų gali bėgti ar šuoliuoti 40-48 kilometrų per valandą greičiu – nors „Horse Canada“ rašo, kad vienas mustangas buvo užfiksuotas lekiantis net 88 kilometrų per valandą greičiu.
Kur gyvena ir kuo minta?
Mustangai gyvena žolingose vakarų JAV vietovėse ir daugiausiai minta žole bei krūmais. JAV Žemės priežiūros biuras prižiūri laukinių žirgų ir asilų populiacijas, todėl leidžia jiems laisvai ganytis 10,9 miljono hektarų ploto valstybinėje žemėje. Ši žemė padalinta į 10 bandas prižiūrinčių žemių Kolorade, Nevadoje, Arizonoje, Kalifornijoje, Idaho, Montanoje-Dakotose, Naujoje Meksikoje, Oregone-Vašingtone, Jutoje ir Vajominge. Anot „Smithsonian“ žurnalo, laukiniai žirgai taip pat gyvena Atlanto pakrantėje, taip pat Sabalo, Šeklfordo ir Asatigo salose.
Gyvenimas bandoje
Mustangai gyvena grupėmis, vadinamomis bandomis. Bandą sudaro vienas eržilas, maždaug 8 patelės ir jų jaunikliai. Tiesa, pavojingose situacijose skirtingos bandos kartais susijungia į vieną. Kiekvieną bandą veda kumelė ir bent 6 metų amžiaus eržilas. Pavojingose situacijose kumelė nuveda savo bandą į saugią vietą – o eržilas lieka ir kaunasi.
Kaip ir kiti žinduoliai, mustangai susilaukia jauniklių, kurie vadinami kumeliukais. Kumelių nėštumo periodas trunka maždaug 11 mėnesių, o kumeliukai dažniausiai gimsta balandžio, gegužės mėnesiais ar birželio pradžioje. Tokiu būdu jauniklis prieš ateinant šaltajam metų laikui spėja paaugti.
Naminiai žirgai, tarp kurių yra ir mustangai, nelaisvėje išgyvena apie 25-30 metų – nors pasitaiko ir sulaukiančių 40 metų ar vyresnio amžiaus. Tuo tarpu laisvėje gyvenantys mustangai pasižymi trumpesne gyvenimo trukme – tačiau užfiksuota ir 36 metus išgyvenusių mustangų.
Ar yra skirtingų rūšių mustangų?
Pirmieji iš Ispanijos į Šiaurės Ameriką atgabenti žirgai per eilę metų susimaišė su vietiniais žirgais, todėl mustangai įprastai yra kelių veislių mišinys. Tarp šių veislių yra žemės ūkio darbams skirti arkliai bei grynakraujai jojamieji žirgai.
Mustangų kryžminimas skirtingose populiacijose buvo skirtingas, todėl kai kurie yra artimesni savo ispaniškiems protėviams, nei kiti. Pavyzdžiui, Kaigerių veislės mustangai Oregone gyvena mažomis, atsiskyrusiomis bandomis – o tai reiškia, kad jos kryžminosi mažiau nei kitos veislės.
Ar mustangai gali būti prijaukinti?
Mustangai yra žinomi dėl savo laukinės prigimties, tačiau juos galima prijaukinti ir jais jodinėti, kaip ir kitais žirgais. Tačiau prijaukinimo procesas bus ilgesnis, jeigu mustangas atkeliaus tiesiai iš laukinės gamtos, o ne bus išveistas tiesiogiai.
Mustangai yra saugomi žirgai
Mustangai nėra laukiniai gyvūnai, todėl jie negali būti laikomi nykstančia rūšimi. Laukinės populiacijos, kilusios iš prijaukintų gyvūnų, tokių kaip mustangai, nėra įtrauktos į Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos Raudonąjį nykstančių rūšių sąrašą.
Amerikos mustangų programos teigimu, šiuo metu JAV yra apie 70 000 laisvai klajojančių mustangų. Mustangų populiacija stipriai sumažėjo XX amžiuje, kadangi dėl eilės skirtingų priežasčių žirgai buvo gaudomi ir žudomi, net ir žmonių bei šunų maisto gamybai. 1900 metais Šiaurės Amerikoje laisvėje klajojo apie 2 milijonai mustangų, tačiau 1971 metais jų populiacija sumažėjo iki 17 300. Tuo metu valstybinėse žemėse klajojantys mustangai kartu su asilais tapo saugomais gyvūnais, o juos ėmė ginti Laukinių laisvai klajojančių žirgų ir asilų aktas. Kongresas paskelbė juos „gyvais Vakarų istorijos ir protėvių dvasios simboliais“. Minėtas aktas leido prižiūrėti ir kontroliuoti šiuos gyvūnus.
JAV Žemės priežiūros aktas kontroliuoja mustangų ir naminių asilų skaičių valstybinėse žemėse – juos gaudant, laikant ir atiduodant auginimui. Šis procesas yra prieštaringas ir kai kurios grupės – tokios kaip Amerikos laukinių žirgų kampanija – mano, kad mustangai ir naminiai asilai turėtų ir toliau ganytis valstybinėse žemėse, o valstybės pareigūnai, esant poreikiui, galėtų kontroliuoti jų skaičius kontraceptinėmis priemonėmis.
Be žmonių įsikišimo mustangų populiacija gali greitai išaugti – kadangi jie neturi daug grobuonių, tokių kaip vilkai, kurie natūraliai kontroliuotų jų populiaciją. Laukinės gyvūnijos bendruomenė mano, kad mustangai ir naminiai asilai yra invazinės rūšys – nevietinės rūšys, kurios gali pridaryti žalos vietiniai laukinei gyvūnijai bei ekonomikai. Laukinės gyvūnijos bendruomenė teigia, kad žirgai ir asilai konkuruoja su vietine laukine gyvūnija bei daro žalą jų gyvenamosioms vietoms – pavyzdžiui, suėsdami ir sutrypdami pernelyg daug žolės ir augmenijos. Galvijų augintojai taip pat skundžiasi, kad jiems tenka dalintis žemėmis su laukiniais žirgais.
