Jeigu gerai apie tai pagalvotume, suprastume, kad tame nėra nieko netikėto. Žiemos metu mes mėgstame glaustytis ir ieškoti šilumos pas kitą žmogų, su kuriuo žiūrime serialus, tačiau vos tik pašildžius Saulei, trokštame ištrūkti iš namų. Šis reiškinys vadinamas „antrankių sezonu“: šaltais mėnesiais žmonės yra labiau linkę „prisirakinti“ prie kitų žmogaus, kad ištvertų atšiaurias žiemos dienas, savaites ir mėnesius. Tuo tarpu orams atšilus, žmonės nori nutraukti šias juos varžančias grandines.
Jeigu santykių nutraukimą iniciavote jūs, tuomet dažniausiai nesijaučiate blogai. Tačiau jeigu santykių nutraukimą iniciavo kita pusė, o jūs norėjote juos išlaikyti, tuomet jums situacija yra sunkesnė.
Jausmas po išsiskyrimo visuomet yra nemalonus – ir netgi turi įtakos jūsų mitybai. Tikriausiai ne vienas jau yra patyręs savo kailiu tą jausmą, kai po išsiskyrimo visiškai dingsta apetitas ir negalite praryti nei kąsnio, ištisas dienas. O vėliau gali viskas apsiversti – tuomet žmogus valgo daugiau, nei prieš tai – tokiu būdu atsigriebdamas už tą laikotarpį, kai jis neturėjo apetito.
Neurobiologijos profesorius ir Groningeno miesto universitetinės ligoninės Neurovizijos centro direktorius Gertas ter Horstas sako, kad mylimo žmogaus praradimas sukelia stresą. Todėl bet koks organizmo atsakas kartu su ilgalaikiu stresu pasireiškia po išsiskyrimo – kaip padažnėjęs širdies ritmas ir padidėjęs kortisolio bei adrenalino kiekis organizme. O tai lemia tiek bemieges naktis, tiek pilvo gurgimą – tačiau organizmas vis tiek nepriima maisto.
G. ter Horstas sako, kad panašūs reiškiniai vyksta užsiimant tokia veikla, kaip važiavimas dviračiu ar bėgiojimas. Dviratininkams reikia daug valgyti, tačiau jiems sunku tai daryti fiziškai. Panašiai kaip ir streso metu, užsiimant fizine veikla, padažnėja širdies ritmas ir adrenalino kiekis kraujyje. Dėl šios priežasties fiziškai tampa netgi sunku nuryti maistą.
Anot mokslininko, negalėjimą valgyti sukelia „kovojimo“ režimas, į kurį žmogaus organizmas patenka po išsiskyrimo. Tuomet įsijungia žmogaus simpatinė nervų sistema, kuri leidžia žmogui greitai reaguoti į kritinį atvejį. Tada išsiplečia žmogaus vyzdžiai, plaučių alveolės, o širdis ima plakti tankiau. Kitaip tariant, žmogaus organizmas persijungia į išgyvenimo rėžimą. Valgymas tokiu atveju tampa antriniu rūpesčiu. Tuo tarpu organizmas atrado būdą užgniaužti alkio sukeliamus nemalonius pojūčius: skrandyje ir žarnyne vyksta mažiau susitraukimų ir atpalaidavimų, dėl ko sulėtėja maisto virškinimo procesas.
Organizmas reaguoja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Liūdesys, depresija, pyktis turi greitą poveikį apetitui ir skonio suvokimui. G. ter Horstas aiškina, kad už emocijas ir emocijų sukeliamą skausmą atsakingos smegenų sritys, taip pat kontroliuoja mūsų mitybą, mūsų maisto poreikį ir skonio pojūtį. Už šias funkcijas atsakingos sritys yra susijusios tarpusavyje ir veikia viena kitą. Tai paaiškina atvejus, kai staiga netenkate apetito, kai jūsų antra pusė pervažiuoja per jūsų širdį su volu.
Anot profesoriaus, žmonės dažnai atgavę apetitą ima valgyti riebų maistą – picos tampa įprastesniu maistu, o pusryčiai, pietūs ir vakarienė būna sotesni. Kadangi žmogus patiria stresą, jo organizmas reikalauja daugiau kalorijų – todėl mes imame valgyti nesveiką maistą.
Emocinės laisvės terapijų konsultantė Leonoor van der Sloot, kuri dirba Lelistade, paaiškina riebesnio maisto troškimą iš psichologinės pusės. Ji sako, kad įsimylėjus žmogaus organizmas išskiria daug oksitocino, o kai santykiai pasibaigia, oksitocino kiekis staiga krenta – todėl atsiranda jo trūkumas. Organizmas turi priprasti prie pasikeitusio oksitocino kiekio organizme, todėl mes jaučiamės paniurę ir apimti depresijos. Kai kurie žmonės mėgina atgauti buvusį oksitocino lygį pradėję valgyti maistą, kuris juos daro laimingais.
Be to, vyrai ir moterys į išsiskyrimus reaguoja skirtingai. G. ter Horstas sako, kad moterys turi daugiau somatinių nusiskundimų nei vyrai – tokių kaip pilvo ar galvos skausmas. O būtent šie simptomai lemia tai, kaip mes maitinamės.
Kol kas dar nebuvo nustatyta, dėl ko moterys dažniau kenčia nuo pilvo skausmų ir netenka apetito. Tačiau G. ter Horstas samprotauja, kad moterų smegenys kitaip tvarkosi su stresu, nei vyrų smegenys. Tiek G. ter Horstas, tiek L. van der Sloot sutinka, kad kiekvieno žmogaus organizmas gali skirtingai reaguoti į po išsiskyrimo patiriamą stresą, o taip pat priklauso nuo to, kas inicijavo išsiskyrimą.
