Nepaisant visų per tiek daug metų įvykusių pokyčių, laumžirgiai gyvuoja ir šiandien. Tačiau jie yra žymiai mažesni.
Daugiau nei dešimtmetį mokslininkai mėgino išsiaiškinti – kodėl didžiuliai pasaulyje karaliavę vabzdžiai išnyko, o juos pakeitė tokie patys, bet jau mažesni? Galbūt dėl juos medžiojančių paukščių?
Tačiau 2006 metais atliktas tyrimas parodė, kad atsakymas iš tiesų sklando ore, ir jeigu galėtume kažkokiu būdu pakoreguoti Žemės atmosferą papildant ją didesniu deguonies kiekiu, didieji vabzdžiai sugrįžtų.
Aplinkosaugos fiziologas ir eksperimento vadovas Jonas Harrisonas iš Arizonos universiteto Tempėje (JAV) Amerikos fiziologų bendruomenės susitikime sakė, kad vėlyvuoju Paleozojaus periodo laikotarpiu Žemėje gyvavo didžiuliai medžiai bei milžiniški paparčiai, kurie, patekę po žeme, vėliau suformavo angliavandenilio atsargas.
Dėl vykusios fotosintezės vešli augmenija pakeitė chemines oro sudedamąsias dalis, dėl ko deguonies kiekis sudarė 35 procentus – kai dabar jis sudaro vos 21 procentą.
Mokslininkai jau seniau spėliojo, kad didesnis deguonies kiekis atmosferoje lėmė vabzdžių dydį, o J.Harrisonas su kolegomis iš Nacionalinės Argonės laboratorijos bei Vidurio vakarų universiteto Glendeile (Arizona, JAV) norėjo įsitikinti, ar tai tiesa.
Jie sutelkė dėmesį į vieną pagrindinį skirtumą tarp žmonių ir vabzdžių. Mes turime tik vieną trachėją – kvėpavimui skirtą vamzdelį, kuris keliauja į plaučius, o tai leidžia kraujotakai pasisavinti deguonį ir išnešioti jį po visą organizmą. Tuo tarpu vabzdžiai turi daugybę trachėjos vamzdelių, kurie padeda deguoniui pasiekti tiesiogiai visas organizmo dalis.
Jeigu deguonis turi įtakos vabzdžių dydžiui, tada, mokslininkų teigimu, didesnių vabzdžių trachėjos sistemos užima didesnę organizmo proporciją.
Tyrimui vadovavęs Alexanderis Kaiseris iš Vidurio Vakarų universiteto sako, kad jie surinko įvairiausių vabzdžių, kad galėtų išsiaiškinti, kaip atrodo jų trachėjos sistemos. Keturios surinktų vabzdžių rūšys priklauso tai pačiai šeimai, o jų dydis svyruoja nuo 0,25 iki 3,8 centrimetro.
Mokslininkas sako, kad vabalus jie nugabeno į Nacionalinę Argonės laboratoriją ir peršvietė juos rentgeno spinduliais. Mokslininkai padarė rentgeno nuotraukas, taip pat sukūrė vaizdinę medžiagą, ir iš šių duomenų išmatavo trachėjos sistemų tūrį bei struktūros dydį.
Tyrėjai išsiaiškino, kad didesni vabalai turėjo paaukoti didesnę savo organizmo dalį – net 20 procentų daugiau – trachėjos sistemai, nei mažesni vabalai. Būtent trachėjos sistemos proporcingumas lyginant su kūno mase nulemia tai, kad kai kurie vabalai užauga didesni. Tokie vabalai turi skirti daugiau išteklių trachėjos sistemai palaikyti, kad ji galėtų aprūpinti visus organizmo audinius deguonimi.
Anot mokslininkų, tai reiškia, kad didesnė trachėjos sistema leidžia kai kuriems vabzdžiams užaugti didesniems – tačiau ji taip pat apriboja maksimalų įmanomą jų dydį.
Kompiuterinės simuliacijos parodė, kad vabzdys negali užaugti didesnis nei 15 centimetrų. Būtent iki tokio dydžio užauga gigantiškasis titanas (Titanus giganteus), gyvenantis Pietų Amerikoje – didžiausias vabzdys pasaulyje.
Jeigu dydžiui lemiamos reikšmės turi deguonis, ar jis nulems ateinančių kartų vabzdžių dydį? Kad tai išsiaiškintų, mokslininkai tyrinėjo 10 vaisinių muselių kartų, kiekvienai kartai keisdami tiekiamo deguonies kiekį.
J. Harrisonas patvirtino, kad esant mažesniam deguonies kiekiui, muselės būdavo mažos, o didesniam deguonies kiekiui – išaugdavo didesnės.
Mažai tikėtina, kad Žemėje esančio deguonies lygis dramatiškai pasikeis – todėl bent jau kol kas didžiulių laumžirgių, mintančių uodais ir besiporuojančių ore nematysime .
