Naujausi tyrimai rodo, jog didžiųjų baltųjų ryklių migracijos ir gyvenimo įpročiai yra sudėtingesni, nei manyta seniau. Mokslininkai iš Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų centro didžiųjų baltųjų ryklių judėjimo stebėjimui Ramiajame vandenyne pasitelkė palydovus. Mokslininkai pastebėjo, kad didieji baltieji rykliai Šiaurės ir Centrinės Amerikos vakarinėje pakrantėje migruodavo į neaiškias Ramiojo vandenyno dalis, toli nuo pakrančių bei maitinimosi zonų.
Minėtoje neaiškioje zonoje rykliai buvo pastebėti daugiausia žiemą ir pavasarį – o nepertraukiamai šioje vietovėje užsibūdavo iki kelių mėnesių.
Atliktas vietovės tyrimas nepateikė jokių atsakymų, dėl ko rykliams taip patinka ši vietovė – joje nėra daug maisto, taip pat aplink nėra sausumos.
„Baltojo ryklio kavinėje“ būriuojasi įvairūs rykliai: jaunikliai, patinai, patelės keliauja į šią vietovę – tačiau nebuvo pastebėta tendencijų, kiek ilgai jie ten užsibūna, kada atplaukia ir kada palieka šią zoną.
Seniau mokslininkai teoretizavo, kad rykliai iš skirtingų vietovių retai arba išvis niekada nebendrauja tarpusavyje. Ir nors minėtas tyrimas rodo, kad didieji baltieji rykliai vis tiek labiau mėgsta vienatvę, vis dėlto „Baltojo ryklio kavinėje“ jie nevengia draugijos. Šis suartėjimas yra sąmoningas – nors ir nėra iki galo aišku, dėl ko jie būriuojasi.
Mokslininkai žino, kad rykliai renkasi į šią vietovę iš visos Šiaurės Amerikos pakrančių ir iki jos keliauja iki 100 dienų. Buvo pastebėta, kad kelionės metu jie paneria nuo 1000 iki 3000 kartų – tačiau šių nėrimų paskirtis taip pat nėra aiški. Ryklių sekimas yra gana paprastas, o povandeninės stotys leidžia mokslininkams sekti ryklių pėdsakais visame vandenyne.
Ateityje mokslininkai tikisi palydovinį sekimą panaudoti sekant kitas vandenynuose gyvenančių gyvūnų rūšis – pavyzdžiui, tunus. Tai galbūt padėtų išsiaiškinti priežastį, dėl ko rykliai iš visos Šiaurės ir Centrinės Amerikos renkasi „Baltojo ryklio kavinėje“ ir kas tiksliai juos ten traukia – maistas ar galimybė socializuotis.
