Besisukančios galvos
Pelėdų akys yra tokios didelės, kad jos akiduobėse judėti negali. Būtent dėl šios priežasties pelėdos turi įmantrią sistemą, kuri leidžia sukioti galvą tokiu dideliu kampu.
Pirmiausiai, jų galvos yra ant vienos sukamosios ašies – dėl ko galvą sukioti yra lengviau nei jai esant ant dviejų ašių, kaip kad pas žmones. Be to, jos turi 14 kaklo kaulų, kai tuo tarpu žmonės – vos 7.
Knygos „Owls of the World“ autorius Jamesas Duncanas sako, kad kraujagyslės pelėdos kakle yra didesnės nei pas kitus gyvūnus, o keliaudamos tolyn į galvą jos platėja, kad sukiojant galvą nenutrūktų kraujo tiekimas.
„Veidai“ – tarsi radarai
Pelėdų „veidai“ yra ne tik mieli, bet jie veikia kaip palydovinės lėkštės.
J.Duncanas sako, kad šių paukščių „veido“ diską dengia persipinančių tvirtų ir tankių plunksnų sluoksniai. Šie sluoksniai yra tokie tvirti, kad suformuoja tvirtą paviršių ir jais garsą nukreipia tiesiai į ausį – panašiai kaip mūsų rankos, kai pridedame jas prie ausų, kad geriau girdėtume.
Manipuliuodama savo „veido“ disko forma, pelėda gali nukreipti garsus tiesiai į ausį. Dėl šios puikios savybės Laplandijos pelėdos, kurios turi didžiausią „veido“ diską iš visų pelėdų, gali aptikti grobį, esantį net po 45 cm sniego sluoksniu.
Mažesnius „veido“ diskus turinčios pelėdos – tokios kaip baltoji pelėda – medžiodamos labiau kliaujasi vaizdu, o ne garsais.
Puikios manipuliatorės
J.Duncanas sako, kad rytinės kaukėtosios pelėdos, kurios gyvena pietų Azijoje, sugeba taip manipuliuoti savo „veido“ diskais, kad kartais sudaro įspūdį, tarsi turėtų ragus.
Taip gali būti dėl priedangos, kad nesimatytų pelėdiškų kontūrų – arba emocijoms išreikšti. Šios pelėdų rūšies atstovės didžiulės juodos akys turi baltus vokus su plyšiais, kurie leidžia pelėdoms matyti akims esant net ir užmerktoms.
Afrikoje gyvenantis šiaurinis baltaveidos apuokėlis, pramintas apuoku transformatoriumi, turi neeilinius sugebėjimus atrodyti didesniu – ar netgi išnykti aplinkoje, priklausomai nuo situacijos.
Pavyzdžiui, jis gali taip suspausti savo plunksnas, kad atrodytų mažesnis ir susilietų su supančiais medžiais. O kad atbaidytų plėšrūnus, jis gali tapti „super pelėda“ – kai išplečia savo sparnus ir plačiai atmerkia akis.
O Laplandinė pelėda net neprivalo apsimetinėti. Jos yra vienos aukščiausių pelėdų pasaulyje, jų aukštis siekia beveik metrą. Tuo tarpu kaktusinė pelėda yra viena mažiausių pasaulyje, jos dydis siekia vos 12,5 centimetro.
Šiaurės Amerikos rūšys, kurios yra nykstančios rūšys Kalifornijoje, yra itin atsparios. 2013 metais didžiulis gaisras sunaikino ketvirtadalį jų teritorijos, tačiau, anot naujo tyrimo „The Condor: Ornithological Applications“, nepadarė žalos patiems paukščiams. Šios pelėdos vis dar peri tuose pačiuose miškuose, o jų populiacija išlieka stabilia.
Kūrybiškos puošėjos
Floridos rausiančiosios pelėdos keičia savo po žeme esančius urvus.
O Floridos universiteto (JAV) Laukinės gyvūnijos ekologijos ir apsaugos departamento absolventės Allison Smith sako, kad kaimo vietovėse, ūkiuose įsikūrusios pelėdos „puošia“ savo urvus bei aplinką karvių ir kojotų mėšlu. Tuo tarpu miestuose gyvenančios šios rūšies pelėdos renkasi šunų mėšlą ir šiukšles. Visos jos įterpia į dekoracijas savo grobio likučius bei kitus natūralius objektus.
A.Smith sako, kad ši puošyba iš mėšlo atbaido plėšrūnus ir pritraukia skanius vabalus – o taip pat gali būti poravimosi ritualu. Jis sako, kad yra radusi vieną urvą, papuoštą 50 cigarečių nuorūkų – o kitą su 72 varlių kojomis.
