1905 metus A. Einšteino gyvenime mokslininkai vadina annus mirabilis – jo stebuklingaisiais metais. Per kelis mėnesius A. Einšteinas parašė eilę mokslinių darbų, kurie pakeitė mūsų požiūrį į Visatą. Tarp jų buvo ir jo specialioji reliatyvumo teorija su žymiąja lygtimi E=mc2.
Pirmajame moksliniame darbe jis aprašė savo šviesos dalelių teoriją, kuri tapo viena pamatinių šiuolaikinės fizikos teorijų. Anot legendos, kai jis sugalvojo savo radikaliąsias teorijas, A.Einšteinas buvo patentų biuro darbuotojas. Tačiau jis taip pat buvo doktorantūros studentas, kuris laisvalaikiu kartu su savo draugais diskutuodavo apie naujausias fizikos teorijas.
1905 metų kovo mėnesį išleistame darbe A. Einšteinas metė iššūkį ortodoksinei fizikai, kuri per pastarąjį šimtmetį buvo sustiprėjusi ir buvo grįsta patikrintais eksperimentais bei toliaregėmis teorijomis.
1905 metais visi fizikai žinojo, kas yra šviesa. Ar ji sklistų iš Saulės, ar iš kaitrinės lemputės, šviesa buvo žinoma kaip banga – tai buvo vienodais tarpais atskirtų keterų ir vienodais tarpais atskirtų nuolydžių seka, kur tarpai tarp keterų (ar nuolydžių) nulemdavo šviesos spalvą. Visi mokslininkai puikiai žinojo, kad šviesa kyla iš šaltinio, vienodai pasiskirsčiusi jai prieinamoje erdvėje, vienodai sklindanti iš vienos vietos į kitą. Šviesa buvo vadinama elektromagnetine banga – arba bendriau tariant, elektromagnetine spinduliuote. 1905 metais šviesos bangos prigimtis buvo įtvirtinta kaip neginčijamas faktas.
Nepaisant šių visuotinai paplitusių žinių, A. Einšteinas pateikė idėją, kad šviesa nėra vientisa banga, bet ją sudaro lokalizuotos dalelės. Savo mokslinio darbo įžanginėje dalyje A.Einšteinas rašė, kad kai šviesos spindulys sklinda iš tam tikro taško, energija nepasiskirsto nepertraukiamai vis didėjančioje erdvėje, bet ją sudaro ribotas kiekis energijos kvantų, kurie yra lokalizuoti taškai erdvėje ir judėdami nesidalija, o juos sukurti arba sugerti galima tik kaip vientisą darinį.
Minėtas sakinys buvo pavadintas labiausiai revoliuciniu sakiniu XX amžiuje, kurį parašė fizikas.
A.Einšteinas tikėjosi, kad jo darbas sukels šurmulį dar prieš jį išspausdinant, todėl informavo savo draugą Conradą Habichtą, kad būsimas jo darbas apie šviesos savybes bus „labai revoliucinis“. Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, bent trys 1905 metais A. Einšteino publikuoti darbai buvo panašiai inovatyvūs – tačiau pačiam A.Einšteinui tai tebuvo tik prielaidos, kurios sujaukė nusistovėjusias tradicijas. Jos buvo revoliucinės tiek savo laiku, tiek dabar. 1906 metų birželio mėnesį būsimas Nobelio premijos laureatas fizikas Maxas Laue rašė A.Einšteinui, vienareikšmiškai paneigdamas jo prielaidas:
„Kai savo paskutinio darbo pradžioje formulavote savo euristinį požiūrį į efektą, pagal kurį spinduliuojanti energija gali būti sugerta ar skleidžiama tik tam tikruose ribotuose kvantuose, aš dėl to pastabų neturiu; visas jūsų pritaikymas taip pat sutampa su šia formuluote. Tačiau tai nėra elektromagnetinių procesų vakuume bruožai, o labiau būdingi medžiagos sugėrimui ar skleidimui, dėl ko spinduliuotės nesudaro šviesos kvantai, kaip rašoma jūsų pirmojo darbo s.6 punkte; tik keičiantis energijai su materija spinduliuotė elgiasi taip, lyg ją sudarytų šviesos kvantai“.
M.Laue buvo pasiryžęs pripažinti, kad skleidimo ir sugėrimo procese dalyvauja šviesos kvantai, tačiau dėl viso kito jis buvo kategoriškas – šviesa keliauja vakuumo erdve kaip banga, o ne kvantais. Taip manė ne tik M.Laue. 1905 metais A. Einšteino iškelta teorija taip sudrumstė mokslo pasaulį, kad jo šviesos dalelių teorija nebuvo pripažinta dar du dešimtmečius.
