Gimdyti net ir šiais laikais ne visada gali būti lengva, tačiau laikais iki azoto oksido, sanitarinių sąlygų ir anestetikų panaudojimo gimdyme, tai buvo žymiai sudėtingesnis procesas.
Pirmasis rašytinis įrašas apie sėkmingą cezario pjūvį yra iš Šveicarijos 1500 m., kurį profesionalus karvių kastruotojas atliko savo žmonai.
Pasak pasakojimo, užrašyto po 82 metų nuo paties įvykio – ir kai kurių istorikų vertinamo skeptiškai – motina ir kūdikis liko gyvi, o taip gimęs vaikas nugyveno 77 metus.
Tuo tarpu pirmoji paskelbta ataskaita apie cezario pjūvį JAV yra kur kas siaubingesnė. 1830 m. „Western Journal of Medical and Physical Sciences“ žurnale dr. Johnas L. Richmondas aprašė sunkų atvejį. Po daugelio valandų, kai gimdymas nebuvo pažengęs į priekį, gydytojas nusprendė, kad moters gyvybei gresia rimtas pavojus ir „tą naktį, jausdamas gilų ir iškilmingą mano atsakomybės jausmą, turėdamas tik įprastus kišeninius instrumentus, aš pradėjau Cezario pjūvį“, – rašė gydytojas.
Naudodamas kreivus žirklių ašmenis, jis įpjovė motiną ir bandė pašalinti vaisių. Tačiau „kadangi jis buvo neįprastai didelis, o motina buvo labai stambi ir neturėjau jokios pagalbos, man ši operacijos dalis buvo sunkesnė, nei tikėjausi“, – rašė jis. Kai motinos kančios pasirodė jau per didelės, medikas nusprendė, kad „bevaikė motina yra geriau“ ir ėmėsi gelbėti motiną – pašalinant vaisių.
Visa tai iliustruoja, kad prieš antiseptikus ir anestetikus, cezario pjūvis medicinoje buvo ypač pavojingas – ir todėl retai taikomas.
Kur kas dažniau, nuo 1597 m. iki tol, kol cezario pjūviai tapo saugūs, buvo taikoma chirurginė procedūra, žinoma kaip simfiziotomija, kurios metu gaktos simfizė – kremzlinis sąnarys, esantis virš klitorio – būdavo įpjaunamas, kad išsiplėstų dubuo ir gimdymas vyktų sklandžiau.
Kaip ir visos to meto chirurginės procedūros, tai kėlė didelę riziką, o procedūros greitis buvo svarbiausias dalykas. Kuo mažiau laiko praleidžiama operuojant, tuo mažesnė tikimybė, kad pacientė patirs šoką ar susirgs mirtina infekcija.
XVIII amžiaus pabaigoje du škotų gydytojai Johnas Aitkenas ir Jamesas Jeffray pateikė sprendimą, kaip tokį darbą atlikti žymiai greičiau ir efektyviau – tikrą grandininį pjūklą. Pirmasis pasaulyje grandininis pjūklas buvo lankstus pjūklas su laikrodžio grandine ir su dantimis, kurie buvo judinami rankiniu švaistikliu.
Nors skamba siaubingai, tai iš tikrųjų buvo didžiulis patobulinimas. Įrenginys, galiausiai pagamintas 1806 m., buvo naudojamas ligotiems sąnariams pašalinti – ir galiausiai buvo mechanizuotas.
Apie 1830 metus prietaisą patobulino vokiečių ortopedas Bernhardas Heine'as. Šis instrumentas – osteotomas – turėjo grandinę su mažais pjovimo dantimis, o kraštai buvo sustatyti kampu. Grandinė buvo judinama pasukus žvaigždės rato rankeną. Kaip matyti iš pavadinimo, prietaisas buvo naudojamas kaulams pjauti.
Tik 1905 m. kažkas sugalvojo šį įrenginį pritaikyti medžiams pjauti.
