Atgal judanti Saulė
1965 metais radaru atliktas tyrimas parodė, kad Merkurijus aplink savo ašį apsisuka per 58,65 Žemės dienas, o tai sudaro du trečdalius laikotarpio, per kurį Merkurijus apskrieja Saulę – 87,969 Žemės dienos. Tai reiškia, kad vienas ar kitas planetos taškas yra nukreiptas į Saulę tada, kai planeta būna arčiausiai priartėjusi prie žvaigždės. Kitaip tariant, viena Merkurijaus diena prilygsta 2 Merkurijaus metams.
Merkurijus turi pačią neįprasčiausią orbitą iš visų Saulės sistemos planetų – kai planeta yra arčiausiai Saulės, kelionės orbita greitis padidėja. Tiesą sakant, jei Merkurijus visuomet judėtų tokiu greičiu, jis aplink Saulę apskrietų per 56,6 dienas. O tai yra greičiau, nei Merkurijus apsisuka aplink savo ašį (58,65 dienos). Merkurijaus sukimosi apie savo ašį greitis nekinta, nepriklausomai nuo jo atstumo iki Saulės.
Maždaug likus 4 dienoms iki tol, kol Merkurijus pasieks savo perihelį (tašką, kai jis būna arčiausiai Saulės), jo sukimosi apie ašį ir skriejimo aplink Saulę greitis susilygina. Būtent šiuo momentu, žvelgiant iš Merkurijaus, įprastas Saulės kelias iš rytų į vakarus tarsi sustoja ir Saulė ima judėti priešinga kryptimi – į rytus. Būdamas perihelio taške, Merkurijus aplink Saulę skrieja greičiau nei sukasi apie savo ašį, o tai yra priešingai nei kitose septyniose Saulės sistemos planetose. Saulė ir toliau juda į rytus dar ir keturias dienas po perihelio, kai sukimosi apie savo ašį greitis vėl pralenkia skriejimo apie Saulę greitį.
Šis neįprastas reiškinys gali sukelti keistų efektų. Jei astronautas stovėtų ant Merkurijaus paviršiaus likus kelioms dienoms iki perihelio, jis matytų Saulę tris kartus didesnę, nei žvelgiant iš Žemės, kurios pusė pakiltų virš rytų horizonto. Tada Saulė vėl nusileistų ir tik po kiek laiko pakiltų virš horizonto – ir nusileistų vakaruose, kaip ir įprasta.
Planeta su dviem pavadinimais
Merkurijus buvo žinomas žmonėms dar nuo šumerų laikų (maždaug 3000 m. pr.m.e). Šumerai dažnai šią planetą siedavo su rašymo dievu Nabu. Kadangi Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta, žvelgiant iš Žemės atrodo, kad Merkurijus greitai skrieja nuo vieno iki kito Saulės galo ir atgal.
Romėnų mitologijoje Merkurijus buvo komercijos, kelionių ir vagių dievu. Graikų atitikmuo tuomet buvo dievas Hermis – kitų dievų pasiuntinys. Planeta greičiausiai buvo pavadinta šiuo pavadinimu, nes greitai judėdavo dangumi. Tiesą sakant, senovės graikai manė, kad Merkurijus yra dvi planetos – kai ji būdavo matoma rytiniame danguje, ją vadindavo Apolonu, o po saulėlydžio matomą planetą vadindavo Hermiu. Tačiau IV a. pr.m.e senovės astronomai suvokė, kad du minėti objektai iš tiesų yra viena ir ta pati planeta – ir pasiliko prie Hermio pavadinimo, o romėnai paliko Merkurijaus pavadinimą.
Kopernikas niekada nematė Merkurijaus
Mikalojus Kopernikas (1473 – 1543 m.) yra laikomas žmogumi, kuris iš Saulės sistemos centro pašalino Žemę ir vietoje jos ten patalpino Saulę. Jo teorija buvo paskelbta leidinyje „Dē revolutionibus orbium coelestium“ jo mirties metais (1543 m.) – nors šią teoriją mokslininkas suformulavo keliais dešimtmečiais anksčiau.
Tačiau per visus 70 savo gyvenimo metų M.Kopernikas taip ir nepamatė Merkurijaus. Dėl žemo Merkurijaus orbitos aukščio ir nedidelio atstumo nuo Saulės – taip pat dėl to, kad jo gimtojoje Lenkijoje dangus dažniausiai būdavo apniukęs – M.Kopernikas taip ir nepastebėjo šios planetos, nors per savo gyvenimą sugebėjo pakeisti visos Saulės sistemos konfigūraciją.
