Gamtiniai ištekliai žmonių civilizacijai yra beprotiškai reikalingi. Ir anksčiau kalnakasyba buvo labai pavojingas užsiėmimas. Degios arba nuodingos dujos, žemės drebėjimai, technikos avarijos, įgriuvos ir kiti pavojai grėsmių sąraše rikiavosi šalia plaučių vėžio. Ir vyrai bei moterys vis tiek leidosi į gilias ir tamsias šachtas, kad užsidirbtų ir ekonomika galėtų suktis.
Hōjō kasykla Kiūšiū saloje buvo atidaryta 1908 metais, ir šis „Mitsubishi“ korporacijai priklausęs objektas buvo išties didžiulis. Šioje anglies kasykloje dirbo keli šimtai žmonių, jos gylis vietomis siekė 90 metrų – savo laiku tai buvo viena giliausių tokio tipo kasyklų planetoje.
1914-ųjų gruodžio 15 dieną darbas čia vyko įprastai. Kalnakasiai kaip visada vengė ugnies – tačiau metaliniai įrankiai anksčiau ar vėliau vis tiek įskelia žiežirbą. Staiga užsiliepsnojo metano ir akmens anglies dulkių mišinys ir įvyko didžiulis sprogimas, kurio banga per šachtą tiesiog išsviedė darbuotojų liftą. Per akimirką žuvo keli šimtai žmonių.
Nemaža dalis šios nelaimės aukų užduso dėl pasklidusių nuodingų dujų. Ir čia galima paminėti keistą faktą – norėdami greičiau pradėti gelbėjimo darbus, kasyklos savininkai į šachtą mėtė supjaustytus apelsinus. Japonai tikėjo, kad rūgštūs apelsinai neutralizuoja nuodingas dujas. Tačiau net jei ta citrinos rūgštis vaisiuose būtų pakankamai stipri neutralizuoti dujoms, tai prilygo bandymui „Titaniko“ korpusą užlopyti rieke duonos.
Gelbėtojai buvo taip pat apsirūpinę apelsinais – kiekvienas į sugriautą šachtą besileidžiantis žmogus į burną buvo įsikišęs apelsino skiltelę ir kvėpavo tik per nosį. Tad nemaža dalis jų taip pat žuvo.
Nusėdus dulkėms, buvo galima suskaičiuoti žuvusiuosius – 687. Apie 20 proc. jų buvo moterys – nes Japonijoje buvo priimta, kad žmonos dirba kartu su vyrais. Yra žinoma, kad nemažai žmonių vėliau mirė nuo patirtų sužalojimų ir su šia katastrofa siejamų ligų.
