Pirmieji susitikimai buvo audringi. „Tu turėtum mane garbinti, aš tau sakau!“ – šaukė vienas iš Kristų. „Aš tavęs negarbinsiu! Tu tiesiog menkas padaras! Geriau gyvenk savo gyvenimą ir pažiūrėk faktams į akis!“ – šaukė kitas. „Negali būti, kad du vyrai būtų Jėzumi Kristumi… Aš esu Gerasis Viešpats! „ – įsiterpė trečias, vos nulaikydamas pyktį.
Nusivylęs psichologų dėmesiu tam, kas vadinama periferiniais įsitikinimais – kaip antai politinė nuomonė ir socialinis požiūris – M.Rokeachas norėjo išbandyti tapatybės ribas. Jį suintrigavo istorijos apie slaptųjų tarnybų agentus, kurie pajusdavo, kad prarado ryšį su savo pirmine tapatybe, ir ėmė galvoti, ar žmogaus savęs suvokimą galima pakeisti kontroliuojamoje aplinkoje. Kas gana neįprasta psichologams, atsakymą jis rado Biblijoje. Krikščionims šventa knyga sako, kad yra tik vienas Dievo sūnus – tad visi tie, kurie mano, kad jie yra Jėzus, ir sužinoję apie dar vieną tokį patį Jėzų, turėtų patirti nuoskaudą. Ši mintis paskatino M.Rockeachą suorganizuoti susitikimą tarp trijų „mesijų“ ir aprašyti šį susitikimą 1964 metais išleistoje knygoje „The Three Christs of Ypsilanti“ (liet. „Trys Ypsilantės Kristūs“).
Įdomu tai, kad „dieviškieji“ susitikimai turi gana ilgą istoriją. Komentuodamas Cesare Beccaria esė „Crimes and Punishments“ (liet. „Nusikaltimai ir bausmės“), Volteras prisiminė istoriją apie „nelaimingą beprotį“ Simoną Moriną, kuris 1663 metais buvo sudegintas ant laužo dėl to, kad apsiskelbė esantis Jėzumi Kristumi. S.Morinas buvo pavadintas nelaimingu, nes buvo paguldytas į psichinių ligonių prieglaudą, kur sutiko kitą vyrą, kuris teigė esantis Dievu Tėvu. S.Moriną tai taip paveikė, kad jis susigalvojo savąją istoriją ir kuriam laikui atgavo protą. Bet proto prašviesėjimas ilgai netruko, o prieglaudos valdžia nenorėjo taikstytis su tokiu Dievo niekinimu.
Dar vienas „mesijų“ susitikimas buvo aprašytas Sidney Rosen knygoje „My Voice Will Go With You: The Teaching Tales of Milton H. Erickson“ (liet. „Mano balsas keliauja su tavimi: pamokančios Miltono H. Ericksono istorijos“). Žinomas psichiatras į vieną kambarį suleido du save Jėzumi laikančius pacientus, kurie ėmė ginčytis – tačiau vienas jų netikėtai ėmė suvokti savo pamišimą, ižvelgęs save kitame paciente. Jis pasakė, kad „kalbu tuos pačius dalykus, kaip ir kitas išprotėjęs kvailys – o tai turbūt reiškia, kad ir aš esu išprotėjęs“.
Šios istorijos yra stulbinančios, kadangi kliedesiai medicinine prasme nėra paprastas suklydimas. Jie yra laikomi patologiniais įsitikinimais, atspindinčiais iškreiptą supratimą, kuris nepakinta pakeitus realybę. Vienas įdomiausių pavyzdžių yra Cotardo kliedesys, kai pacientas mano, kad yra miręs. Tokiu atveju paprastas ir nuolatinis prieštaravimas tokiam paciento teiginiui neduos teigiamų rezultatų. Tai suvokdamas, M.Rokeachas nesitikėjo stebuklingo pagijimo.
Vietoje to jis brėžė paralelę tarp nepagrįstos kliedesių prigimties ir netvirtų pamatų, kuriuos mes naudojame kurdami savo tapatybes. Jeigu staiga visi ims sakyti, kad žmogus savo galvoje turi elektroninį prietaisą, jis visuomet atras būdų ir priemonių pademonstruoti, kad jie klysta – pavyzdžiui, apsilankys ligoninėje. Tačiau jeigu visi laikys, kad pamatinė žmogaus savastis yra kitokia, nei mano pats žmogus? Tarkime, visi ims tą žmogų laikyti slaptu agentu – kaip jis galės paneigti, kad jie klysta? Tokiu atveju geriausias žmogaus argumentas yra jo įsitikinimas – jo tikėjimas yra jo tapatybė.
Viena vertus, M. Rokeacho knyga atspindi pakankamai žmogišką (tam metui) požiūrį į psichinius ligonius. Jie yra skatinami pamatyti save kituose psichiniuose ligoniuose – nors tais laikais tokie žmonės dažniausiai būdavo užrakinami ir jų atžvilgiu būdavo demonstruojamas tik gailestis, o ne žmogiška empatija. Nuolatiniai M.Rokeacho mėginimai paaiškinti kliedesius kaip suprantamą reakciją į gyvenimiškus įvykius skatina mus pripažinti, kad Jėzumi Krisumi save laikantys asmenys neprarado sąlyčio su realybe, net jei jų interpretacijos yra neįprastos.
Tačiau tuo pačiu knyga priverčia jaustis nepatogiai – kadangi mokslininkai neetiškai manipuliavo trijų vyrų – Leono, Josepho ir Clyde‘o – gyvenimais, kad patenkintų akademinį smalsumą. Viename keisčiausių knygos skyrių mokslininkai susitapatina su vyrų kliedesiais, apgaulingai mėgindami pakeisti jų požiūrį naudodami savąjį požiūrį kaip atskaitos tašką. Jauniausias pacientas Leonas staiga pradeda gauti laiškus iš asmens, kuris jo suvokimu yra jo žmona, „Madam Yeti moteris“.
Šiuose laiškuose tariama žmona išreiškia savo jausmus ir skatina nedidelius pokyčius paciento kasdienybėje. Tada kitas pacientas Josephas ima gauti netikrus laiškus iš ligoninės vadovo, kuriame dalijami patarimai, kaip pakeisti rutiną, kas padėtų pacientui pasveikti. Nepaisant įtraukiančio susirašinėjimo, tiek įsivaizduojama žmona, tiek įsivaizduojamas ligoninės vadovas ima abejoti pacientų įsitikinimais, išstumdami juos iš komforto zonos – dėl ko ryšys greitai nutrūksta.
Tiesą sakant, trijų mesijų tapatybių beveik niekas neveikė. Jie diskutuodavo, ginčydavosi, netgi susiriedavo – tačiau nuo to jų įsitikinimai nuo to nesusilpnėjo. Tik Leonas užsimanė, kad jį vadintų „Dr. Teisinguoju Idealizuotu Mėšlu“ (angl. Dr Righteous Idealed Dung), vietoje ankstesnio kreipinio „Dr. Domino dominorum et Rex rexarum, Simplis Christianus Puer Mentalis Doctor, Jėzaus iš Nazareto reinkarnacija“.
Tačiau M.Rokeachas tai interpretavo kaip siekį išvengti konfliktų, o ne tikrąjį tapatybės pokytį. Šie pacientai paaiškindavo vienas kito aliuzijas į dievybę prognozuojamais savotiškais būdais: vyriausias pacientas Clyde‘as pareiškė, kad jo kompanionai iš tiesų yra mirę, o netikrus teiginius išsako juose esančios mašinos. Tuo tarpu kiti du prieštaravimus aiškino taip, kad kiti kompanionai yra išprotėję arba apgauti, arba apskritai jų teiginiai nėra išsakomi rimtai.
Atrodytų, kad šis tyrimas nebuvo daug žadantis eksperimentas, o labiau absurdiškas psichologų, kurie pasidavė savo aistrai, planas. Vyrų kliedesiai per dvejus metus beveik nepasikeitė, o iš akademinio požiūrio, M.Rokeachas nepadarė jokių mokslinių atradimų, susijusių su savęs suvokimo psichologija.
Vietoje to jo išvados kalba apie trijų vyrų gyvenimus. Psichiatras atsigręžė į S.Freudo teiginius ir aiškino, kad pacientų kliedesiai kilo iš sumišimo dėl jų lytinės tapatybės, bei teigė, kad visi žmonės ieško būdų kaip sugyventi vieni su kitais, nepaisant didžiulių nesutarimų. M. Rokeachas galiausiai pats suvokė savo tyrimo manipuliacinę prigimtį ir 1984 metais atsiprašė: „Aš iš tiesų neturėjau teisės, netgi mokslo vardu, vaidinti Dievo ir kištis į jų kasdienius gyvenimus“.
