Vyrų ietis sveria 800 gramų ir turi būti 2,6-2,7 metrų ilgio, tuo tarpu moterų ietis sveria 600 gramų ir turi būti 2,2-2,3 metrų ilgio.
Kad metimas būtų įskaitytas, sportininkas negali atsukti nugaros į tą pusę, kurioje nusileis ietis nei prieš išmetant ietį, nei ieties metimo metu. Jie privalo išmesti ietį virš viršutinės savo rankos dalies ir sportininkas negali peržengti baudinės linijos. Be to, ietis turi nusileisti pirmiausiai žemę pasiekdamas smaigaliu ir neperžengdama 29 laipsnių ribos.
Jeigu ietis žemę pasiekia pirmiausiai savo smaigaliu, būtent nuo tos vietos matuojamas numestas atstumas. Vienų varžybų metu sportininkas ietį meta 4 ar 6 kartus. Jeigu keli sportininkai užfiksuoja identišką rezultatą, laimi tas, kurio geresnis antras geriausias rezultatas.
Ieties metimo rungtis atsirado iš kasdienio žeberklo metimo medžiojant ar kariaujant. Tai buvo dažna praktika senovės Graikijoje, o 708 metais pr.m.e. tapo Olimpinių žaidynių dalimi, kaip penkiakovės rungtis. Šiuolaikinių Olimpinių žaidynių dalimi ieties metimas vyrų sporte buvo nuo 1908 metų, o moterų sporte – nuo 1932 metų.
1986 metais vyrų ietis buvo perprojektuota – jos svorio centras buvo paslinktas į priekį 4 centimetrais. Tai sumažino numestą nuotolį maždaug 10 procentų – kadangi ieties galas greičiau ir stačiau imdavo leistis žemyn. Taip nutiko todėl, kad 1984 metais Rytų Vokietijos sportininkas Uwe Hohn pagerino pasaulio rekordą ir ietį numetė 104,80 metrų – dėl ko kilo grėsmė, kad numetamas atstumas viršys įprastų stadionų ribas. Panašiai 1999 metais buvo perprojektuotos ir moterų ietys.
Istoriškai vyrų ieties metimo rungtyje dominavo Europos sportininkai, ypač iš Skandinavijos šalių. Tačiau 2012 metais Londono Olimpinių žaidynių metu sensaciją pateikė Trinidado atstovas Keshornas Walcottas, kuris tapo pirmuoju sportininku ne europiečiu, laimėjusiu šią rungtį Olimpinių žaidynių metu nuo 1972 metų – ir tik antruoju ne europiečiu olimpiniu čempionu.
