Senovės graikams žvakutės ant torto buvo ypatingas būdas pagerbti savo Mėnulio deivę Artemidę – jie kepdavo apvalios formos tortus, kurie simbolizuodavo Mėnulį. Tuo tarpu uždegtos žvakutės simbolizuodavo Mėnulio atspindimą šviesą.
Žvakutės ant torto jau seniai yra populiari tradicija ir Vokietijoje. Dėl religinių motyvų vokiečiai torto viduryje uždegdavo didelę žvakę, kuri simbolizuodavo „gyvenimo šviesą“.
Kai kurie mokslininkai mano, kad žvakutės ant torto turi ir kitų prasmių. Žmonės tikėjo, kad iš žvakučių kylantys dūmai nuneš jų maldas ir norus dievams, gyvenantiems danguje. Tuo tarpu kiti manė, kad žvakučių skleidžiami dūmai atbaido piktąsias dvasias.
Šiandien mes vis dar ant torto uždegame žvakutes. Be to, pakankamai daug žmonių šiuo atveju vis dar turi prietarų.
Dauguma žmonių tiki, kad prieš užpučiant žvakutes gimtadienininkas turi sugalvoti norą. Jeigu vienu pūtimu užpučiamos visos žvakutės, nors išsipildys, o žmogui seksis visus metus. Tačiau jei visoms žvakutėms užpūsti reikia kelių pūtimų – arba jeigu žmogus atskleis savo sugalvotą norą, jis neišsipildys.
Jeigu šeimoje yra pokštininkų, tikriausiai yra pasitaikę, kad į tortą jie buvo įsmeigę žvakučių, kurios jas užpūtus vėl užsidega. Kaip tokios žvaktės veikia?
Užpūtus įprastą žvakutę, jos dagties smaigalys lieka rusenti. Būtent šis smaigalys ir sukuria dūmus. Dagtis yra pakankamai karšta, kad išgarintų parafiną (ant dagties esantį vašką), tačiau jis nėra pakankamai karštas, kad vėl įžiebtų parafino dūmus į liepsną.
Tačiau vėl užsidegančių žvakučių dagtyje esama ypatingos medžiagos – dažniausiai magnio. Magnis dega greitai gana žemoje temperatūroje, ir užpūtus tokią žvakutę, dagties smaigalys išlieka pakankamai karštas, kad uždegtų magnio dulkes ant dagties – kurios įkaista ir vėl paverčia parafino dūmus liepsnele.
