Šios ląstelės yra glijinių ląstelių (neuronus palaikančios ląstelės) rūšis, vadinamos astrocitais. Tai žvaigždės formos ląstelės, randamos smegenyse ir nugaros smegenyse. Jos taip pat yra labiausiai smegenyse paplitusi ląstelių rūšis. Astrocitai teikia biocheminį palaikymą ląstelėms, kurios kuria kraujo-smegenų barjerą, maistingąsias medžiagas nerviniams audiniams, struktūrinį palaikymą bei reguliuoja elektros impulsų perdavimą smegenims. Tai – labai užimtos ląstelės, o žmonėse jos didesnės, jų yra daugiau, jos įvairesnės ir sudetingesnės nei kituose gyvūnuose.
Dabar dar paaiškėjo, kad jų vaidmuo neapsiriboja vien palaikymu. Ročesterio universiteto medicinos centro neurologas Stevenas Goldmanas sako, kad šis tyrimas demonstruoja, jog glijinės ląstelės yra svarbios ne tik nerviniams impulsams perduoti, bet taip pat sufleruoja, kad žmogaus pažintinės funkcijos vystymosi evoliucija atspindi žmogaus glijinių ląstelių formos ir funkcijos evoliuciją.
S.Goldmanas tęsia, kad, mokslininkų manymu, tai yra pirmas įrodymas, jog žmogaus glijinės ląstelės turi unikalius funkcinius pranašumus. Šis atradimas suteikia mokslininkams visiškai naują modelį, skirtą tyrinėti ligoms, kuriose pagrindinį vaidmenį vaidina ląstelės.
Šio tyrimo metu mokslininkai pelių jaunikliams implantavo subrendusius astrocitus. Šios ląstelės ėmė dominuoti ir netrukus visos glijinės ląstelės pelių smegenyse buvo žmogiškosios kilmės. Visa tai davė apčiuopiamą efektą. Pirmiausiai, tai leido smegenų signalams sklisti toliau ir greičiau nei būdinga pelėms – toks aktyvumas labiau būdingas žmonių smegenims. Antra, ilgalaikis potencijavimas, kuris lemia, kaip ilgai neuronus veikia elektros stimuliacija, svarbi mokymuisi ir atminčiai, įvyko žymiai greičiau ir truko ilgiau, o tai demonstruoja pagerėjusius mokymosi gebėjimus.
Tiesa, subrendusios ląstelės turi apribojimų. Taigi naujo tyrimo metu mokslininkai pelių jaunikliams implantavo nesubrendusias, iš žmogaus embriono išgautas astrocitų ląsteles. Šios nesubrendusios ląstelės, priešingai nei subrendusios, dalinasi ir dauginasi, imdamos dominuoti naujame organizme. Jos ribojamos tik fiziniais matmenimis. Kiekvienai pelei buvo implantuota 300 tūkst. žmogaus ląstelių, tačiau per metus šių ląstelių skaičius išaugo iki 12 milijonų, rašo cnet.com.
Pasekmė – pelės tapo žymiai protingesnės. Vieno bandymo metu pelės buvo apmokytos atpažinti garsą, po kurio sekdavo nedidelis elektros šokas. Žmogaus ląstelių turinčios pelės sustodavo ir likdavo savo vietoje 4 kartus ilgiau nei kontrolinės grupės pelės, o tai rodo, kad jų atmintis tapo 4 kartais ilgesnė.
S.Goldmanas sako, kad efektas buvo stulbinamas – pelės tapo statistiškai žymiai protingesnėmis nei kontrolinės grupės pelės.
Kito eksperimento metu, kuris vyko paraleliai su pirmuoju, mokslininkai pelių jaunikliams, kurių organizmai prastai gamino nervus izoliuojantį mieliną, suleido nesubrendusias žmonių glijines ląsteles. Ląstelės evoliucionavo ir pavirto oligodendrocitais – smegenų ląstelėmis, kurios gamina mieliną. Tai rodo, kad glijinės ląstelės nustatė pelių jauniklių trūkumą ir jį ištaisė. Tai, anot S.Goldmano, gali būti naudinga gydant tokias ligas, kaip išsėtinė sklerozė. Mokslininkas jau ruošiasi išbandyti tokį gydymą su žmonėmis.
Kitas žingsnis – atlikti šį eksperimentą su žiurkėmis, kurios yra protingesnės.
S.Goldmanas teigia, kad gyvūnams tai nesuteikia papildomų gebėjimų, kuriuos būtų galima vadinti ar laikyti žmogiškaisiais. Vietoje to, anot mokslininko, žmonių ląstelės pagerina pačių pelių neuroninių tinklų efektyvumą. Net ir po žmonių ląstelių implantavimo, pelė išlieka pele.
