20 neįtikėtinų faktų apie Žemę – kuriuos vargiai iki šiol ar žinojote

Kalifornijos geologijos instituto geochemikas Paulas Asimowas sako, kad su tam tikra paklaida, mūsų Žemės branduolio temperatūra yra panaši į Saulės paviršiaus temperatūrą – tai yra apie 5500 laipsnių pagal Celsijų.

2011 metais atliko tyrimo metu paaiškėjo, kad iš viso Žemė sukuria apie 40 teravatų šilumos energijos – ir pusę šios energijos sukuria radioaktyvių medžiagų skilimas planetos branduolyje. Mokslininkai išmatavo daleles, vadinamas antineutrinais, kurios atkeliauja iš Žemės branduolio – ir išsiaiškino, kad pusė Žemės sukuriamos šilumos energijos atsiranda dėl tam tikrų radioaktyvių elementų skilimo.

Kalifornijos geologijos instituto geobiologė Victoria Orphan sako, kad Žemės vandenynuose esančios nuosėdos yra 2,9 x 10²⁹ mikroorganizmų namai kurie gyvena 2,5 kilometrų žemiau vandenyno dugno. Didžioji dalis šios gilavandenės biosferos auga itin lėtai, palyginus su išoriniu pasauliu – skaičiuojama, kad ląstelės dalijasi tik kas 10-1000 metų.

Mokslininkai randa vis naujų mikrobiologinės gyvybės šaltinių žemiau vandenynų dugno, nei bet kada anksčiau. Neseniai mokslininkai atskleidė, kad jie atrado bakterijų pėdsakų uolose, esančiose 120 metrų žemiau jūros dugno – žymiai giliau nei bet kada anksčiau.

JAV geologijos tarnybos ekologė Sasha Reed sako, kad samanos gyvena ant paviršinių dirvožemių dykumose visame pasaulyje. Įdomu tai, kad samanos turi gebėjimą pasiimti vandenį tiesiai iš oro naudojant tam pritaikytas struktūras, primenančias mažus plaukelius, styrančius iš lapų, vadinamus pelais. Dėl šios priežasties samanos sugeba išgyventi net ir sausose vietovėse.

Seismologė dr. Lucy Jones sako, kad kiekviena kultūra turi savo nuomonę apie „žemės drebėjimo orus“, kuriais stengiasi racionalizuotų savo įsitikinimą, kad oras gali pranašauti žemės drebėjimą. Mokslininkė pasakoja, kad žemės drebėjimai vyksta po žemės paviršiumi ir yra nuolatinio proceso dalis – todėl jie neturi nieko bendro su oru.

Klimato srities mokslininkas Tapio Schneider sako, kad iki šio amžiaus pabaigos jūros lygis pasaulyje gali pakilti maždaug 60 centimetrų. Nuo 30 iki 60 centimetrų pakilęs jūros lygis yra rimta grėsmė žemoje zonoje esančioms saloms, siauriems ir sekliems paplūdimiams bei jūrų ekosistemoms.

T.Schneideris taip pat sako, kad jeigu visą debesyse esantį vandenį išpiltume ant Žemės paviršiaus, susidarytų ne storesnis nei plauko storio vandens sluoksnis. Tačiau būtent šis vandens kiekis sukuria skirtumą tarp vėsios ir apniukusios – bei saulėtos ir šiltos dienos. Jis taip pat svarbus mūsų planetos klimatui. Dėl debesų vidutinė Žemės temperatūra yra 10 laipsnių žemesnė, negu būtų be jų.

T.Schneideris sako, kad debesų kiekis nulems tai, kaip toliau vystysis klimato kaita. Klimato kompiuteriniai modeliai nesuteikia atsakymo į šį klausimą, kadangi simuliuoti debesis ir juose esantį vandens kiekį yra itin sunku. Dėl šios priežasties mokslininkai kuria tikslesnes simuliacijas, kurios galėtų geriau prognozuoti klimato kaitą.

Jeremiah P.Ostrickeris iš Prinstono universiteto sako, kad Žemės planetos amžius siekia apie 4,5 milijardo metų. Tuo tarpu homo sapiens atsirado prieš maždaug 450 000 metų, kasi sudaro tik daugmaž 1/10000 Žemės amžiaus dalį. O po pasaulį žmonės pasklido tik prieš 45 000 metų.

Nėra jokių istorinių įrašų apie žmogų, kas mūsų planetai davė Žemės (angl. Earth) pavadinimą – priešingai nei kalbant apie kitas planetas. Tai yra vienintelė planeta, kuri nebuvo pavadinta pagal graikų arba romėnų dievus.

Kalifornijos geologijos instituto mokslininkas Andy Ingersollas sako, kad Žemė yra didžiulis šiluminis variklis. Šiluma iš Saulės sugeriama šiltose vietovėse (žemumose ir Žemės paviršiuje), o šiluma infraraudonųjų spindulių pavidalu išspinduliuojama vėsiose vietovėse (aukštumos ir atmosfera). Ši šilumos energija yra paverčiama kinetine energija, kuri pavirsta vėjais ir audromis.

A. Ingersollas tęsia, kad Žemė nėra veiksmingas šilumos variklis. Skirtumas tarp vėsių ir šiltų vietovių siekia vos keliasdešimt laipsnių, todėl Carnot efektyvumas siekia vos 10 procentų. Tačiau didžioji dalis šios energijos yra iššvaistoma šiltoms vietovėms skleidžiant energiją į šaltas vietoves, dėl ko sukuriama entropija. Taigi, šio šilumos variklio efektyvumas kuriant kinetinę energiją siekia vos 1 procentą, tačiau tai sukuria didesnę entropiją, kai vėjai nurimsta.

Seismologė Jennifer Jackson iš Kalifornijos geologijos instituto sako, kad riba tarp Žemės branduolio ir mantijos yra maždaug 3000 kilometrų po paviršiumi – šiek tiek mažiau nei ilgiausias JAV esantis kelias, vadinamas „Route 66“. Ši sritis tarp paviršiaus ir branduolio, kurią sudaro tiek kietosios uolienos, tiek skysti geležies kupini metalai, yra toks pat sudėtingas, kaip ir Žemės paviršius.

Jau minėta dr. L.Jones sako, kad nėra buvę stipresnio nei 9,5 balo pagal Richterio skalę – kaip ir didesnio nei Kalifornijos plotą apimančio žemės drebėjimo. Ji sako, kad 13 balų žemės drebėjimas tiesiog nebūtų įmanomas – kadangi tam reikėtų didesnio tektoninio sprūdžio nei pati Žemė.

Seismologas Zhongwen Zhan iš Kalifornijos geologijos instituto sako, kad žemės drebėjimai gali vykti maždaug 650 kilometrų gylyje po žemės paviršiumi – ir tiesiogine to žodžio prasme gali būti juntami kitoje Žemės planetos pusėje. 2013 metais žemės drebėjimas įvyko netoli Kurilų salų (Japonija), maždaug 650 kilometrų gylyje – tačiau jį pajuto ir Australijoje.

Mokslininkai pirmąją ozono skylę tiesiai virš Antarktidos atrado 1985 metais. 1987 metais pasirašytas Monrealio protokolas buvo pirmasis Jungtinėms Tautoms priklausančių valstybių patvirtintas planas, kuris sutelkė dėmesį į chlorfluorangliavandenilių, kurie naikina ozono sluoksnį, mažinimą.

Biologė Dianne Newman iš Kalifornijos geologijos instituto sako, kad viename arbatiniame šaukštelyje dirvožemio yra milijardas bakterijų – tiek, kiek žmonių gyvena Afrikoje.

Žemės planeta yra labiau panaši į šiek tiek suplotą sferoidą. Tačiau Žemė jokiais būdais nėra plokščia.

Atoslūgiai yra mažytis skirtumas tarp gravitacinės Mėnulio bei Saulės traukos bei išcentrinių jėgų, kurios yra nukreiptos į skirtingas puses. Atoslūgiai Žemėje yra stipriausi, kai trys dangaus kūnai yra vienoje linijoje – o taip būna esant beveik pilnam ir jaunam Mėnuliui. Ties šia linija Žemė tuo metu yra traukiama, aiškina A.Ingersollas.

Jis sako, kad vandenynas reaguoja labiausiai, tačiau net ir kieti paviršiai yra veikiami atoslūgio jėgų. Reakcijos metu vanduo ima tekėti į vandenynus, o uolos judėti po žeme – o abiejų šių procesų metu yra švaistoma kinetinė energija. Dėl šios priežasties Žemės rutulio sukimosi greitis lėtėja ir dienos ima ilgėti.

Gruntinio vandens pumpavimas gali lemti paviršiaus sėdimą. Paviršius sėda pakankamai, kad šį procesą galima pamatyti iš kosmoso. Mokslininkai naudoja palydovus ir GPS sistemas, kad nustatytų, kaip stipriai sėda Žemės paviršius.

Žemėje tiesiog knibžda virusai. Planetoje skaičiuojama apie 10 nanilijonų skirtingų virusų. O tai, anot Katherine J.Wu iš „National Geographic“, yra 100 milijonų kartų daugiau, nei Visatoje yra žvaigždžių.