Richard Davis pasitelkė tokį mąstymą ir iš kevlaro medžiagos sukūrė lengvą apsauginę liemenę. Šis jo revoliucinis išradimas pakeitė kovą kare amžiams. Su keliais nedideliais pakeitimais R. Daviso sukurtą kūno apsaugą ėmė nešioti policijos pareigūnai ir kariai.
Tačiau pirmiausiai kyla mintis, kodėl R. Davisui prireikė tokia dalyko – juk jis tebuvo picų išvežiotojas Detroite (JAV).
Pasirodo, kad pristatant picas, jį dažnai apšaudydavo.
Kūno apsaugos, vienokia ar kitokia forma, egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pats karas. Tačiau atsiradus parakui ir šaunamiesiems ginklams, iš karo lauko išstūmusiems strėles, kalavijus ir kardus, įprastos metalinės plokštės neteko naudos – jas nebuvo sunku pramušti. Tačiau šaunamiesiems ginklams susitraukus nuo patrankų iki šiuolaikinių šautuvų, metalinės apsaugos sugrįžo.
Antrojo pasaulinio karo metu britų kariuomenės pulkininkas Malcolmas C.Growas sukūrė liemenę iš nailono ir mangano metalinių plokščių. Ji svėrė apie 10 kilogramų ir buvo veiksminga tik tose vietose, kuriose buvo pritaisytos plokštės. Liemenė taip pat nebuvo patogio, bet sąlyginai efektyvi. Šio tipo apsauginės liemenės buvo naudojamos iki Vietnamo karo.
Po tarnybos JAV jūrų pėstininkų korpuse, R. Davisas Detroite atidarė savo piceriją. Vieną vakarą pristatant picą, R.Davisas atsidūrė skersgatvyje, kur į jį buvo nukreiptas šaunamasis ginklas. Po kelių savaičių iš to paties adreso atkeliavo dar vienas užsakymas (kuris taip pat buvo identiškas pirmajam – dvi peperoni su kumpiu). Tačiau šįkart vyras jau pats buvo apsiginklavęs 0.22 kalibro ginklu.
Tie patys plėšikai mėgino atlikti tą patį triuką, tačiau R.Davisas buvo pasiruošęs – todėl įvyko susišaudymas. R.Davisas buvo pašautas į užpakalinę kojos dalį, o kita kulka šiek tiek kliudė jo smilkinį. Tačiau jis sugebėjo atsišaudyti – paleido keturis šūvius ir sužeidė du iš trijų jo skriaudikų. Bet kol vyras sveiko po sužalojimų, jo picerija buvo sudeginta.
Vyras liko vos su 70 dolerių.
Tuo tarpu įmonė „DuPoint Co. Labs“ buvo ką tik padariusi proveržį padangų technologijoje. Jie ėmė naudoti naują, itin lengvą ir itin stiprią sintetinę medžiagą kevlarą. Ji buvo lanksti – ir 5 kartus stipresnė už plieną.
R.Davisas gavo šiek tiek šios naujos medžiagos ir iš jos sukūrė liemenę, papildomai panaudodamas balistinį nailoną. Savo kūrinį jis pavadino „antros galimybės“ liemene ir sukūrė ją siekdamas perduoti ją policijai.
Dienomis jis gamindavo liemenes, o vakarais mėgindavo jas parduoti policijai – tačiau jam sunkiai sekėsi. Reikėjo kažko kito, kas atkreiptų dėmesį – todėl vyras nusprendė policijos pareigūnus pasikviesti į demonstraciją. Demonstracijos metu jis ketino šauti sau į krūtinę – nepaisant to, kad jo liemenė iki tol niekada nebuvo išbandyta realiomis sąlygomis.
Tačiau liemenė suveikė. R.Davisas šovė sau į krūtinę – ir nors liemenė neapsaugojo nuo skausmo (kadangi liemenė pačios inercijos nesustabdė), bet tai jau nebebuvo svarbu. R.Daviso sumanymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus šios liemenės tapo standartinėmis visoms policijos pajėgoms, visoje šalyje. Iš esmės tos pačios liemenės – su tam tikrai patobulinimais – yra naudojamos iki pat šiol.
