Tačiau blaivumą paminėjome ne veltui. Istorikas Herodotas, rašydamas apie senovės Persijoje vykusias diskusijas, mini, kad svarbius klausimus persai spręsdavo pirmiausiai pavartoję alkoholio. Prisigėrę ir neblaivūs, jie imdavo diskutuoti svarbiais klausimais ir priimdavo sprendimus. O kitą dieną išsiblaivę jie vėl iš naujo spręsdavo, ar lieka prie savo priimto sprendimo, ar ne. Jeigu taip – sprendimas būdavo įgyvendinamas. Jeigu atsakymas būdavo neigiamas, jie grįždavo prie pirmojo etapo – prisigerdavo ir klausimą imdavo svarstyti iš naujo.
Herodotas minėjo, kad kartais jie elgdavo ir atvirkščiai – iš pradžių diskutuodavo blaivūs, tačiau galutinį sprendimą priimdavo jau būdami neblaivūs. Ar tai geras būdas priiminėti sprendimus?
Persai taip darydavo ne šiaip sau. Nepaisant to, kad toks sprendimų būdas jau pats savaime būdavo savotiškai linksmas, persai pastebėjo, kad toks sprendimų priėmimo būdas padėdavo išvengti socialinio slopinimo. Kitaip tariant, diskusijų dalyviai savęs nevaržydavo ir nevengdavo išsakyti drąsių idėjų ar minčių, apie kurias garsiai užsiminti vengdavo būdami blaivūs.
Taip pat tokiu būdu nebūdavo slepiamasi už kito žmogaus nuomonės. Kartais žmonės mėgsta tiesiog pritarti charizmatiškiausiam diskusijų dalyviui, tačiau diskutuojant neblaivumo būsenoje to pavykdavo išvengti, ir būdavo priimamas bendras sutarimas. Žinoma, tokios diskusijos tikriausiai būdavo aršios ir triukšmingos.
Priešinga strategija – kai iš pradžių būdavo diskutuojama blaiviai, o vėliau sprendimai priimami prisigėrus – nebuvo tokia veiksminga ir gera. Impulsyvumas neblaivumo būsenoje privesdavo prie paprasčiausio pritarimo tam, kas buvo jau nuspręsta esant blaiviems.
Visa tai rodo, kad senovės persai siekė į problemas pažvelgti iš įvairių kampų, svarstydami jas įvairios būsenos, teigia mokslininkai.
Parengta pagal „History Daily“.
