Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Niroshi Nittono, atliko tris eksperimentus su 132 universiteto studentais – ir padarė išvadą, kad mielos nuotraukos gali pagerinti užduočių, susijusių su smulkmeniškumu ir susitelkimo poreikiu, atlikimą.
Savo moksliniame darbe N.Nittono ir jo kolegos rašo, kad atliktas tyrimas demonstruoja, jog žiūrėjimas į mielus dalykus pagerina vėliau atliekamų užduočių, kurios reikalauja atsargumo, atlikimą. Tokiu atveju galimai susiaurėja dėmesio sutelkimo plotas.
Tyrimai jau seniai parodė, kad žmonės yra linkę atsakyti į mielus, kūdikiškus bruožus – didelę galvą, aukštą kaktą ir dideles akis – žinomus kaip „kūdikio schema“. Gyvūnų jaunikliai taip pat turi „kūdikio schemos“ bruožus – o tai puikiai paaiškina, kodėl žmonėms šuniukai ir kačiukai yra mielesni už suaugusius šunis ir kates.
„Kūdikio schema“ žmonėse gali sužadinti daug įgimtų procesų: šypsojimąsi, teigiamus jausmus bei rūpestingą elgesį ir kitus, tačiau tyrimas rodo, kad mielos nuotraukos taip pat gali paveikti žmogaus dėmesį ir suvokimą.
Pirmojo N.Nittono komandos atlikto eksperimento metu 48 studentų grupės buvo paprašyta žaisti žaidimą, panašų į „Operation“ (liet. operacija). Studentai naudojo pincetus, kad iš skylių „paciento“ kūne pašalintų plastikines dalis nepaliesdami skylių kraštų. Užbaigus pirmąjį žaidimą, pusė studentų žiūrėjo į septynias nuotraukas, kuriose buvo matomi mieli kačiukai ir šuniukai – kai tuo tarpu kita studentų grupė žiūrėjo į suaugusių šunų ir kačių nuotraukas.
Studentai, kurie žiūrėjo į mielas gyvūnų jauniklių nuotraukas, žymiai geriau pasirodė antrą kartą žaisdami žaidimą „Operacija“. Įdomu tai, kad pažiūrėję nuotraukas, užduotį jie atliko lėčiau ir labiau viską apgalvodami. Tuo tarpu studentai, kurie žiūrėjo suaugusių gyvūnų nuotraukas, užduotį atliko panašiai kaip ir pirmą kartą – ir per panašų laiką.
N.Nittono sako, kad šis atradimas demonstruoja, jog pažiūrėję į mielas nuotraukas, tyrimo dalyviai elgiasi labiau viską apgalvodami ir užduotis atlieka su didesniu rūpesčiu bei lėčiau.
Taip pat paaiškėjo, kad mielos nuotraukos pageriną susitelkimą į detales. Studentų buvo paprašyta identifikuoti ekrane rodomus dirgiklius, ir tam buvo skirtas ribotas laiko tarpas. Kiekvieną stimulą sudarė viena didelė raidė bei joje esančios kitos skirtingos raidės. Pavyzdžiui, studentai žiūrėjo į didžiulę H raidę, kurią sudarė mažytės F raidės.
Tarp kiekvienos užduoties studentams atsitiktinai buvo rodomos arba gyvūnų jauniklių nuotraukos – arba suaugusių gyvūnų nuotraukos, arba neutralūs objektai. Pažiūrėję mielas nuotraukas, studentai geriau identifikuodavo mažesnes raides.
Šie rezultatai rodo, kad mielos nuotraukos padeda geriau sutelkti žmonių dėmesį į smulkias detales. Vienas iš tokio reiškinio paaiškinimų galėtų būti tai, kad kūdikiai ar jaunikliai iš jų prižiūrėtojų reikalauja didesnio dėmesio jų psichiniam ir fiziniam gerbūviui, taip pat didesnio budrumo į galimas grėsmes.
Mokslininkai konstatuoja, kad šis tyrimas pateikia daugiau įrodymų, kad mielumo suvokimas daro greitą poveikį supratimui ir elgesiui platesniame kontekste nei socialiai bendraujant ar rūpinantis kitais.
Mokslininkai mano, kad mielos nuotraukos gali padėti geriau atlikti darbus, kurie reikalauja didelio susitelkimo į detales – pavyzdžiui, dirbant skrydžių valdyme ar programuotoju. Tai taip pat rodo, kad gyvūnų jauniklių nuotraukos yra puikus pasirinkimas reklamos srityje, siekiant išsiskirti ar padaryti gerą įspūdį.
Psichologijos mokslininkė Kit Yarrow pasakoja, kad šuniukų nuotraukos yra galingos ir gali lengvai „apeiti“ mūsų sąmonę. Tai, kaip žmonės suvokia šuniukus, gali būti perteikiama į prekės ženklo suvokimą – o tai savo ruožtu gali daryti poveikį atliekant pirkimo sprendimus.
