Pirmiausiai būtina išsiaiškinti debesies tankį. Mokslininkai pamatavo įprasto kamuolinio debesies (baltas minkštai atrodantis debesis, kurį matote saulėtą dieną) vandens tankį ir išsiaiškino, kad šis tankis siekia ½ gramo viename kubiniame metre – maždaug mažo akmenuko dydžio vertės vanduo erdvėje, kurioje tilptumėte atsisėsti kartu su draugu. Žinoma, skirtingos rūšies debesų tankis skiriasi.
Tada būtina išsiaiškinti, kokio dydžio yra debesis. Pamatavus debesies šešėlį, kai saulė yra tiesiai virš jo, galima išmatuoti jo plotį. P. LeMone debesį matuoja stebėdama savo odometrą važiuojant automobiliu po debesimi. Ji sako, kad įprasto kamuolinio debesies būna vieno kilometro ilgio, vieno kilometro pločio ir vieno kilometro aukščio – tai yra vieno kubinio kilometro tūrio. Toks debesis talpina vieną milijardą kubinių metrų vandens.
Dabar tereikia paskaičiuoti bendrą vandens kiekį debesyje – padauginus tankį iš tūrio. Šiuo atveju gauname 500 tonų vandens kiekį viename debesyje. Tokį skaičių suvokti yra pakankamai sudėtinga, todėl P.LeMone siūlo tai supaprastinti, pavyzdžiui, pasitelkiant dramblius. Taigi, toks debesis sveria tiek, kiek 100 dramblių. Jeigu labiau mėgstate kitus gyvūnus, tada tokį debesį galima prilyginti 2500 asilų arba 33 apatozaurams.
Jeigu visi šie drambliai, asilai ir dinozaurai kybotų danguje, jie greitai nukristų ant žemės. Tad kaip šimtus tonų sveriantys debesys išsilaiko danguje? Visų pirma, šis svoris nėra sukoncentruotas į 100 dramblių dydžio arba 1 milijardo akmenukų dydžio daleles. Šis svoris yra paskirstytas tarp trilijonų mažyčių vandens lašelių, pasiskirsčiusių labai didelėje erdvėje. Šie vandens lašeliai yra tokie mažyčiai, kad norint suformuoti vieną įprastą vandens lašą, jų reikėtų milijono – o gravitacijos poveikis jiems yra beveik nejuntamas.
Dar daugiau, tokio debesies tankis yra mažesnis už sauso oro – todėl jis tiesiog plūduriuoja. Be to, visi šie mažyčiai vandens lašeliai yra šiek tiek pakylėjami į viršų šilto oro srovių.
Žinoma, tie vandens lašeliai amžinai neplūduriuoja danguje. Kai debesies vandens tankis padidėja, šie vandens lašeliai tampa didesni ir sunkesni ir debesis galiausiai nukrenta ant žemės – tačiau, žinoma, ne visas, iškart, o po truputį – lietaus lašų ar snaigių pavidalu.
