Atliktas tyrimas konstatavo, kad hormonas oksitocinas suaktyvina tiek žmogaus, tiek šuns smegenis - kai šuo žiūri į savo šeimininką.
Oksitocinas, kaip žinia, vaidina svarbų vaidmenį iššaukiant besąlygiškos meilės jausmus bei apsaugą, kai vaikai ir tėvai žiūri vieni į kitų akis ir apsikabina. Tad tyrimo išvados rodo, kad šeimininkai myli savo šunis kaip ir kitus šeimos narius - o šunys atsilygina prisirišimu ir atsidavimu.
Azabu universiteto Sagamiharoje (Japonija) gyvūnų mokslo departamento mokslininkas dr. Miho Nagasawa sako, kad šie rezultatai rodo, jog žmonės galimai jaučia tokį patį prisirišimą savo šunims, kaip ir šeimos nariams žmonėms. Anot jo, oksitocinas vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant socialinį prisirišimą tarp motinos ir jos vaikų bei tarp romantinių partnerių.
Mokslininkai iš Tokijo universiteto (Japonija) bei Diuko universiteto (JAV) įsitikinę, kad oksitocinas sukuria „neutralią grįžtamojo ryšio kilpą“, kuri per ilgą laiką sutvirtino prisirišimą tarp žmogaus ir „jo geriausio draugo“.
Kad patikrintų šią teoriją, mokslininkai suleido šunis į vieną kambarį su savo šeimininkais ir aprašė kiekvieną jų tarpusavio bendravimo veiksmą, kaip antai kalbėjimą, lietimą, žiūrėjimą vienas į kitą. Tada jie pamatavo oksitocino lygį šlapime - ir padarė išvadą, kad padidėjęs akių kontaktas tarp žmonių ir jų šunų padidino šio hormono kiekį tiek pas žmones, tiek pas jų šunis.
Tiesa, kai eksperimentas buvo pakartotas su vilkais ir žmonėmis, kurie juos užaugino, buvo pastebėta, kad oksitocino kiekis nepadidėja. Tai rodo, kad šis procesas evoliucionavo prisijaukinimo proceso metu, per pastaruosius 34 000 metų.
Vyresnioji mokslininkė iš Diuko universiteto dr. Evan MacLean sako, kad šunys išmoko „įsisavinti“ tarpusavio ryšį tarp vaikų ir tėvų. Ji teigia, kad tik prieš kelis tūkstančius metų žmonės ėmė auginti šunis kaip savo augintinius - o šunys išmoko save sieti su žmonėmis prasmingais socialiniais keliais. Mokslininkė pasakoja, kad šunys perprato mūsų socialines užuominas taip pat, kaip tai daro vaikai. Pavyzdžiui, kai šunims duodama neįmanoma užduotis, jie tuojau pat atsisuka į savo šeimininkus, tarsi klausdami, ką daryti - visai kaip tai daro vaikai. O štai vilkai taip nesielgia.
Ji tęsia, kad mūsų santykiai su šunimis yra panašūs į vaikų ir tėvų santykius. Mes reaguojame į šunis panašiai kaip į vaikus. Smegenų atvaizdavimo tyrimai parodė, kad motinų smegenų tinklai reaguoja į jų šunų nuotraukas taip pat, kaip ir į jų pačių vaikų nuotraukas. Anot jos, gali būti, kad šunys atrado būdą įsisavinti tėvų reakciją, o ilgainiui šunys ėmė perimti vaikų ir paauglių bruožus, kad labiau įsilietų į žmonių gyvenimą.
Mokslininkai sako, kad tyrimas rodo, jog šunys jaučiasi tarsi vaikai šeimoje - o ne nepilnaverčiais šeimos nariais. E. MacLean mano, kad tyrimo rezultatai puikiai koreliuoja su vaikų ir tėvų santykių modeliu - turint omenyje, kad oksitocinas vaidina tokį svarbų vaidmenį tėvų ir vaikų ryšio formavimesi.
Antro eksperimento metu mokslininkai įpurškė oksitocino tiesiai į tam tikrų šunų nosis ir patalpino juos viename kambaryje su savo šeimininkais bei nepažįstamais žmonėmis.
Reaguodamos kalytės ėmė ilgiau žiūrėti į savo šeimininkus. Po 30 minučių pakilo ir jų šeimininkų oksitocino lygis - tokiu būdu suteikiant dar svaresnių įrodymų, kad egzistuoja grįžtamojo ryšio kilpa tarp šunų ir jų šeimininkų.
Šis tyrimas buvo publikuojamas moksliniame žurnale „Science“.
