Tačiau augantis tokių tyrimų skaičius sukėlė nuogąstavimus, kad dauguma šių atradimų gali būti tendencingi ir šališki. Tiksliau kalbant, didžioji dauguma žinių, kurias turime apie žmonių psichologiją ir elgesį, atkeliavo iš tyrimų, kurie buvo atlikti tik su mažyte žmonijos dalimi – studentais, viduriniosios klasės atstovais, gyvenančiais netoli universitetų bei išsilavinusiais turtingų pramoninių demokratinių valstybių gyventojais.
Kad geriau tai iliustruotume, pasitelksime paprastą pavyzdį: net 90 procentų neseniai geriausiuose psichologijos mokslo leidiniuose publikuotų tyrimų atkeliavo iš valstybių, kurios sudaro vos 15 procentų pasaulio populiacijos.
Jeigu žmonės mąstytų ir elgtųsi visame pasaulyje vienodai, selektyvus dėmesys tipiniams tyrimų dalyviams nebūtų problema. Deja, tais atvejais, kai mokslininkai ima tirti platesnę populiacijos dalį, jie pamato, kad tipiniai tyrimų dalyviai bendrame kontekste tampa išimtimi. Jie išsiskiria iš didžiosios žmonijos dalies tokiuose dalykuose, kaip reakcija į nepažįstamojo nesėkmę, argumentavimas moralinių dilemų temose ir optinių iliuzijų suvokimas.
Kadangi tipiniai tyrimų dalyviai iš tiesų žmonių populiacijoje yra išimtis, mokslininkai juos praminė trumpiniu WEIRD: western, educated, industrialized, rich, democratic (liet. vakariečiai, išsilavinę, industrializuoti, turtingi ir demokratiški). Tačiau pats trumpinys yra tarsi aliuzija į anglišką žodį, kuris reiškia „keistas“.
Kadangi itin nedidelis skaičius tyrimų buvo atliktas su kitokiais žmonėmis, nei šie tipiniai tyrimų dalyviai, antropologai nežino, kaip stipriai iš tiesų išplitusi ši problema – ir kokias pasekmes ji sukelia. Vis daugėjantys tyrimai apie šią problemą demonstruoja, kad tipiniai tyrimų dalyviai, laikomi tarsi standartu pasaulyje, kelia ne tik susirūpinimą mokslininkams, bet ir turi praktinių pasekmių.
Pagalvokite apie paprastą sekos atpažinimo testą, naudojamą nustatyti vaikų kognityvines galimybes. Įprastame tyrime naudojama dviejų dimensijų (kvadratų, apskritimų ir trikampių) figūrų seka, kurioje reikia nustatyti trūkstamą figūrą. Vaiko paprašome užbaigti seką, užpildant tuščią vietą tinkama figūra.
Kai neseniai atlikto tyrimo metu tokią užduotį atliko 2711 Zambijos mokyklinio amžiaus vaikų, vos 12,5 procento vaikų teisingai užpildė daugiau nei pusę sekų. Tačiau kai jiems buvo duota panaši užduotis – tik šįkart jau su trijų dimensijų objektais, kaip antai akmenimis, dantų krapštukais, pupomis ir rutuliukais – tokią užduotį sėkmingai užbaigė tris kartus daugiau vaikų – 34,9 procento. Ši užduotis buvo skirta atpažinti sekas, o ne manipuliuoti nepažįstamomis dviejų dimensijų figūromis. Kultūriškai svetimų priemonių panaudojimas tyrimo metu nepagrįstai nuvertino šių vaikų sugebėjimus.
Netinkamos prielaidos apie tai, kas yra normalu, taip pat gali paveikti metodus, kuriuos mokslininkai naudoja siekdami patikrinti savo teorijas. Kaip antai vienas dažniausiai naudojamų įrankių elgesio moksle yra tyrimo dalyviui pateikimas teiginys – „Įprastai aš pasitikiu žmonėmis“. Tada žmonių prašoma pasirinkti vieną iš 5 ar 7 atsakymų – nuo „visiškai pritariu“ iki „visiškai nepritariu“. Ši atsakymų serija yra vadinama „Likerto elementu“ – pavadinta jos atradėjo psichologo Rensiso Likerto garbei.
Dauguma šį straipsnį skaitančių žmonių yra atsakinėję į „Likerto elementus“, tačiau kai šis įrankis pritaikomas kitomis aplinkybėmis, jis galbūt nebūtų toks sėkmingas. Kai kurie žmonės gali išvis atsisakyti atsakinėti į klausimus. Kiti yra linkę atsakyti tik „taip“ arba „ne“. O kartais jie atsako be jokių problemų.
Jeigu toks paprastas dalykas kaip „Likerto elementas“ gali tapti nesėkmingu kitokiame kontekste (bet ne visuose), tai sukelia klausimus apie pačius paprasčiausius modelius, demonstruojančius, kaip žmonės suvokia ir reaguoja į dirgiklius.
Siekiant išspręsti šią problemą mėginant suprasti žmonių psichologiją ir elgesį, mokslininkai pateikė ne vieną jos sprendimo būdą. Vienas jų – apdovanoti mokslininkus, kurie skiria laiko ir pastangų užmegzti ilgalaikius santykius su įvairiomis bendruomenėmis. Kitas būdas – samdyti elgesį tiriančius mokslininkus iš kuo įvairesnių bendruomenių. Dar kitas – interpretuojant rezultatus kreipti didesnį dėmesį į tyrimų bendruomenių vertybes, įsitikinimus ir standartus – nepaisant to, ar jie priklauso WEIRD grupei ar ne.
Esminę reikšmę šioms pastangoms turės išėjimas už „universalių žmonių“ ribų ir gebėjimas kurti teorijas, leidžiančias prognozuoti, kaip vietinė kultūra ir aplinka gali formuoti žmogaus elgesio ir psichologijos aspektus. Tarp tokių teorijų – kaip prekyba rinkose žmones gali priversti elgtis teisingiau su nepažįstamaisiais, kaip kai kurios bendruomenės tapo WEIRD grupės dalimi per pastaruosius šimtmečius ir kaip įvairūs asmenybių bruožai, kuriuos mes atrandame bendruomenėse – tokie kaip sukalbamumas, sąmoningumas ir neurotizmas – priklauso nuo bendruomenių organizacijų sudėtingumo.
Šalininkai nesutaria dėl geriausių išeičių moksle judant už WEIRD bendruomenės ribų – ir kuriant visos žmonijos mokslą. Tačiau reikia tikėtis, kad šių problemos sprendimo būdų visuma išplės mūsų supratimą apie tai, kas daro mus žmonėmis, ir kas kuria tokią įvairovę žmonių patirtyje.
