Pasirodo, šie terminai atsirado dėl politikų sėdimų vietų išsidėstymo prancūzų revoliucijos metu. Kad sužinotume apie tai daugiau, privalome sugrįžti į 1789 metus, kai Prancūzijos nacionalinės asamblėjos nariai susitiko kurti Konstituciją. Susirinkę pradėjo nesutarti dėl to, kiek galių suteikti karaliui Liudvikui XVI, o debatams kaistant, pagrindinės dvi idėjinės frakcijos fiziškai susikirstė teritorijomis asamblėjos salėje. Prieš karalių nusiteikę revoliucionieriai atsisėdo kairėje pirmininkaujančio pareigūno pusėje – o konservatyvesni aristokratiškosios valdžios šalininkai atsisėdo dešinėje pusėje.
Tuo metu vienas „dešiniojo“ sparno baronas rašė, kad mėgino atsisėsti skirtingose salės pusėse ir neužimti jokios konkrečios vietos, kad galėtų likti prie savo paties nuomonės – tačiau buvo priverstas palikti kairiąją pusę arba būti pasmerktam visuomet balsuoti vienam bei dėl šios priežasties kęsti kitų politikų patyčias.
Šis susiskaldymas tęsėsi ir paskutiniame XVIII amžiaus dešimtmetyje, o laikraščiai suteikė šiems politikams atitinkamas „etiketes“ – Prancūzijos asamblėjos progresyvūs „kairieji“ bei tradiciniai „dešinieji“. Vėliau ši takoskyra keliems metams dingo valdant Nepoleonui Bonapartui – tačiau kartu su Burbono atkūrimu ir konstitucinės monarchijos pradžia 1814 metais, liberalų ir konservatorių atstovai vėl užėmė atitinkamas vietas parlamente. XIX amžiaus viduryje „kairė“ ir „dešinė“ tapo žodžiais, kurie apibūdino oponuojančias politines idealogijas. Politinės partijos netgi ėmė save identifikuoti kaip „centro kairė“, „centro dešinė“, „krašto kairė“ ar „krašto dešinė“.
Prancūzijoje atsiradę „kairės“ ir „dešinės“ terminai XIX amžiuje pasklido po visą pasaulį, tačiau anglakalbėse šalyse nebuvo būdingi iki pat XX amžiaus. Šie terminai dabar yra naudojami skirtingo politinio spektro pusių apibūdinimui, tačiau apie šių terminų ištakas iki pat šiol byloja sėdimų vietų išsidėstymas daugumoje parlamentų. Pavyzdžiui, JAV kongrese demokratai ir respublikonai tradiciškai sėdi priešingose Atstovų rūmų ir Senato pusėse.