Daugybė kompanijų siūlo įvairius paslaugų paketus, kurių kaina svyruoja nuo 450 iki 1790 dolerių už dieną. Šios paslaugos siūlo tėvams jų vaikų apsaugą nuo agresyvių klasės draugų, rašo „The Telegraph“.
Paprastas „dėdės paketas“ siūlo, kad į ketvirtą ar penktą dešimtmetį įkopęs vyras kartu su vaiku įeitų į mokyklą ir jį pasiimtų – tokiu būdu perspėjant potencialius agresorius.
Vadinamasis „įrodymų paketas“ siūlo nufilmuoti vykstančias patyčias ir perduoti vaizdo medžiagą mokyklai. Pagal šį pasiūlymą, grasinama paviešinti tokį vaizdo įrašą, jeigu nebus imtasi priemonių.
Tuo tarpu „chaperono paketas“ siūlo dar drastiškesnę priemonę – agresyvių vaikų tėvai lankomi jų darbo vietose ir viešai gėdijami dėl jų vaikų poelgių.
Šios neįprastos paslaugos, patenkančios į teisės aktų pilkąją zoną, yra siejamos su gaujų kultūra ir kilo iš baimės, kad vis dažnėjančios ir nekontroliuojamos patyčios mokyklose stumia vaikus link savižudybių.
Savižudybė yra dažniausia mirties priežastis tarp 15-24 metų amžiaus korėjiečių. Anot mokslininkų, tai yra siejama su itin žiauria akademine aplinka bei patyčių kultūra mokyklose.
Seule praktikuojanti advokatė Noh Yoon-ho, kuri specializuojasi smurto mokyklose bylose, sako, kad nuo to laiko, kai ji 2012 metais ėmė praktikuoti šioje srityje, padaugėjo teisinių priemonių kovojant su patyčiomis. Ji sako, kad negali palyginti situacijos šalyje su situacija užsienyje, tačiau didžiausia problema yra ta, kad suaugusieji yra linkę tai ignoruoti – jie tai laiko tarsi vaikų peštynėmis – o didžiausios problemos kyla būtent po to: vaikai nusižudo.
Nepaisant to, anot advokatės, tėvai ėmė naudotis naujomis prieš patyčias nukreiptomis paslaugomis net nepasikonsultavę su teisininkais. Ji pasakoja, kad žiniasklaida vis daugiau kalba apie patyčias, dėl ko tėvams tai kelia nerimą. Seniau tokių paslaugų internetinėje erdvėje rasti nebuvo įmanoma, tačiau dabar vis atsiranda reklaminių pranešimų apie tokias paslaugas – o tai reiškia, kad paklausa auga, pasakoja N.Yoon-ho.
Kiek žmonių pasitelkia „netikrus dėdes“, nustatyti neįmanoma – kadangi visi bijo, kad dėl banditų samdymo atsidurs teisme.
N.Yoon-ho pasakoja, kad šiuo metu atstovauja klientus, kurių vaikai nukentėjo nuo piktų dėdžių, kurie pasirodė po to, kai agresyvūs klasės draugai sumušė vaiką, kuris įskundė „blogiukus“, kad šie turi cigarečių.
Vienas iš 15 metų amžiaus „blogiukų“, kuris vakare mokėsi matematikos klasėje, sulaukė skambučio iš sumušto vaiko, kuris pakvietė jį greitai ateiti į tuščią parką. Kai šis atvyko, pamatė bauginančiai atrodančius didelius vyrus su tatuiruotėmis, kurie privertė atsiprašyti sumušto berniuko. Jie taip pat pareiškė, kad „blogiukas“ perduotų savo draugams, kad pikti dėdės pasimatys ir su jais kitą dieną.
Šie „dėdės“ privertė paauglį atsiklaupti prieš sumuštą vaiką ir atsiprašyti, o vėliau visus agresyvius vaikus nuvedė pas nukentėjusiojo tėvus. Šie tėvai dabar mėgina prisiteisti iš patyčias skleidusių vaikų tėvų 330 000 dolerių kompensaciją.
Anot 2013 metais atiktos apklausos, kurią organizavo Švietimo, mokslo ir technologijų ministerija, beveik kas dešimtas moksleivis Korėjos pradinėse ar vidurinėse mokyklose patyrė vienokio ar kitokio pobūdžio smurtą nuo bendraamžių.
Viešą nerimą ši problema pirmą kartą sukėlė 2011 metais, kai nusižudė 13 metų amžiaus moksleivis. Paliktame raštelyje jis aprašė, kokias žiaurias patyčias jis patyrė.
Ši tragedija iškėlė problemą į dienos šviesą – tačiau naujausi duomenys rodo, kad nebuvo imtasi tinkamų priemonių problemai spręsti.
Anot pernai metais Seulo metropoliteno švietimo biuro atliktos apklausos, moksleivių Seule, kurie pranešė patyrę patyčias, rodiklis pakilo iki 25,4 procento. Tyrimo metu buvo apklausti 646 669 moksleiviai – nuo pradinių klasių iki vyriausiųjų moksleivių. 11 425 apklaustieji nurodė, kad patyrė patyčias, o šis rodiklis pakilo nuo 9105 patyčias patyrusių moksleivių, apklaustų metais anksčiau.
Intensyvios varžybos tarp klasės draugų ir spaudimas gerai pasirodyti yra dažniausios priežastys, lemiančios blogą vaikų elgesį.
Tiesa, viena mama, kurios 15-metis sūnus neseniai buvo terorizuojamas savo klasės draugų, kaltę suvertė mokykloms – kurios nesiima veiksmų, nes bijo, kad dėl to nukentės jų reputacija. Park Ji-woo pasakoja, kad ją šokiravo jos sūnaus mokyklos pasyvumas, kai sūnus buvo ne kartą užpultas klasės draugų. Anot jos, mokykla net nesirengė tirti šio įvykio – nors buvo pateiktos vaikų, užsipuolusių jos sūnų, pavardės.
P.Ji-woo sako, kad nei vienas mokytojas nenori į tai veltis, kadangi nenori prarasti savo darbo ar įsivelti į teisminius ginčus. Ji nesinaudotų „dėdžių“ paslaugomis, nes yra religinga bei turi itin aukštus moralės standartus – tačiau puikiai supranta tėvus, kurie naudojasi tokiomis paslaugomis. Anot jos, jie jaučiasi labai sunerimę ir atsidūrę beviltiškoje situacijoje.
