Kadangi tokios technologijos kaip Keplerio kosminis teleskopas padeda surasti tūkstančius gyvenimui tinkamų planetų už mūsų Saulės sistemos ribų, tokia informacija vis labiau patraukia žmonių dėmesį.
Kalbant apie egzoplanetas, vienintelis ir esminis klausimas yra – ar jose gali egzistuoti gyvybė? – o siekiant tai išsiaiškinti, kalba vėl pasisuka apie „gyvenamąją zoną“. Šis regionas kosmose aplink žvaigždę apibrėžia vietą, kuri yra kone tobula – nei per karšta, nei per šalta.
Manoma, kad ši idėja yra tinkama ir planetų egzistavimui galaktikose pagrindimui – ir šią prieštaringą idėją pateikė Guillermo Gonzalezas. Jis teigia, kad planetos turėtų būti pakankamai toli nutolusios nuo galaktikos centro, jog išvengtų pavojingos radiacijos – tačiau tuo pačiu pakankamai toli nuo galaktikos pakraščio, kad būtų pakankamai kietųjų elementų, leidžiančių susiformuoti planetai. Tai reiškia, kad Paukščių Tako galaktikoje yra 6000 šviesmečių juosta, kuri tinkama planetų gyvavimui, nutolusi nuo galaktikos centro per 25 000 šviesmečių – kas daugmaž yra pusiaukelė tarp galaktikos centro ir jos pakraščio.
Šiuo metu dar nėra atrasta pakankamai daug planetų, kad galima būtų tiksliai nustatyti, kuriose konkrečiai vietose planetoms yra tinkamiausios sąlygos mūsų galaktikoje – tačiau vis daugiau misijų surenka vis daugiau duomenų, o tai gilina mūsų žinias šioje srityje.
