Pietinėje kaimelio pusėje stovi maždaug 20 metrų aukščio molinė siena, kuri saugo vietinius gyventojus nuo nemalonių vėjo audrų. Už šios sienos slepiasi kelios dešimtys vis dar funkcionuojančių vertikalių ašių vėjo malūnų, kurių ištakos siekia Persijos laikus. Šie malūnai, pastatyti iš molio, šiaudų ir medžio, yra maždaug 1000 metų senumo.
Ši vietovė yra žinoma dėl joje siaučiančių stiprių vėjų, o pats kaimelio pavadinimas „Nashtifan“ pažodžiui reiškia „audros gėluonis“. Audringais žiemos mėnesiais rankomis pagamintos medinės malūnų mentys sukasi neįtikėtinu greičiu, šios puikiai pagaminti statiniai galėtų būti naudojami dar ištisus šimtmečius – jeigu tik išliks žmonių, kurie juos prižiūri ir sutaiso turbinas.
Aukštos sienos ne tik prilaiko turbinas, bet ir nukreipia vėją link jų, tarsi elipsės formos žiotys primityviame vėjo tunelyje. Priešingai nei europietiški Don Kichoto stiliaus vėjo malūnai, persiško stiliaus malūnus varo ne keliamoji jėga, o pasipriešinimas vėjui. Ir kadangi mentės yra pritaisytos prie vertikalios ašies, energija yra perduodama per stiebą į girnas be jokių tarpinių krumpliaračių, kurie būna horizontalios ašies vėjo malūnuose.
Statinius, kurie yra Nashtidano pasididžiavimas, prižiūri draugiškas sargas Ali Muhammed Etebari – kuris skaičiuoja, kad dalis molinių malūnų yra maždaug 1000 metų senumo. A.M. Etebari už savo neoficialų darbą negauna jokio atlygio, tačiau sako, kad jeigu jis jų neprižiūrės, jaunimas viską sulaužys.
Parengta pagal „Atlas Obscura“.
