Katės savo auką pribaigią kąsdamos jai į kaklą, tokiu būdu yra stipriai pažeidžiami nugaros smegenys, tačiau norėdamos prieiti prie sprando, jos turi trumpam paleisti savo auką. Per šį laiką grobis gali pabėgti arba kontratakuoti. Žinoma, maži gyvūnai ims gintis, jei tiks gaus tam galimybę. Pelės, žiurkės ir kiti graužikai gali skaudžiai įkasti, o paukščiai gan stipriai kirsti snapu. Katė turi labai trumpą snukį, tad norėdama įkasti savo aukai, ji prisiartina labai arti, dėl ko auka gali sužeisti jos akis ar snukį.
Taigi, vienintelė išeitis katei – auką nuvarginti ir taip sumažinti susižeidimo tikimybę, tačiau šis nuvarginimas nėra paprasčiausias žaidimas, kokį supranta žmonės. Katė paprasčiausiai daro tai, ką jai sako inkstintai. Ji jais pasikliauja dėl to, kad nebadautų arba, kad apsisaugotų.
Kartais gali pasirodyti, kad katė praranda susidomėjimą, kai auka nebejuda, o pašoka, kai ji staiga sujuda. Tai gali sudaryti įspūdį, kad katė tik žaidžia su savo auka, tačiau tokiu būdu katė įsitikina, kad ji yra pakankamai nuvargusi ir jau galima ją pribaigti. Jeigu ji mėgins viską užbaigti greitai, kyla rizika susižeisti.
Nors kačių šeimininkai žino apie tokius natūralius katės instinktus, dažniausiai jie nenori matyti kitų sužeistų gyvūnų. Tam užkirsti kelią yra daugybė būdų, pavyzdžiui, katei ant kaklo galima užrišti varpelį, jis įspės auką apie artėjančią grėsmę. Taip pat galima tinkamu maistu nukreipti kačių medžiojimo instinktą į žaislus, kurie imituoja aukas.
Dauguma kačių parneša negyvas aukas namo savo mylimiesiems kaip dovaną, tačiau kai kurios parneša ir gyvą auką, panašiai kaip savo kačiukams, kad šie galėtų lavinti savo medžiotojų įgūdžius. Katė, kuri parneša gyvą auką savo šeimininkui, tiki, kad jis taip pat lavins savo medžiojimo įgūdžius.
Kartais, kai katė parneša gyvą auką namo, tačiau jos neįteikia žmogui, o vietoje to pasideda į vietą, kurią laiko savo erdve – ji įgauna taip vadinamą „namų pranašumą“. Tai reiškia, kad katės teritorijoje auka turi daug mažiau galimybių pabėgti, nei savo teritorijoje.
