Būtent taip daro Raffi Stepanianas iš Whitestone‘o rajono Niujorke. Žinoma, Lietuvoje būtų sunku tikėtis rasti gatvėse besimėtantį tokį turtą, tačiau vyras sako, kad Niujorko 47-oji gatvė yra tiesiog padengta auksu – tiesiogine šio žodžio prasme. R.Stepanianą Niujorke galima išvysti ropojantį keturiomis ir apsiginklavusį pincetu bei peiliu, skirtu tepti sviestui. Net ir liūties metu iš šaligatvių įtrūkimų vyras krapšto vertingą turtą.
Nepriklausomas deimantų ir kitų brangenybių ieškotojas pasakoja, kad Niujorko purvynuose ir šaligatviuose jis sijoja deimantų ir rubinų nuoskalas, platinos gabaliukus, balto aukso pramonines grandinėles bei aukso auskarų nugarėles – ir dar dalis, nuo sutrūkusių grandinėlių, laikrodžių, sagių ar kaklo vėrinių. Ir visas šias brangenybes pameta žmonės.
R.Stepanianas aiškina, kad vertingi gabaliukai nukrenta žmonėms nuo drabužių, batų, brangenybių – ir tada atsiduria purve ar prilimpa prie išspjautos kramtomosios gumos. Anot jo, randamo aukso proporcija Niujorko gatvėse yra didesnė nei aukso kasyklose. Tai yra savotiška brangenybių gysla, mat jas čia palieka pramonė.
R. Stepanianas pasiima surinktą purvą, įdeda jį į puodelį ir parsineša į savo draugo poliravimo studiją, kurioje purvą atsijoja rankomis, mažame metaliniame dubenėlyje, naudodamas vandenį ir sietelį.
Jis pasakoja, kad per šešias dienas 47-ojoje gatvėje jis surinko tiek brangenybių, kad pardavė jas per du kartus ir gavo 819 dolerių. Būtent 47-ojoje gatvėje jam kilo šios veiklos idėja – po to, kai ant deimantų keityklos grindų pamatė aukso likučius.
R. Stepanianas pasakoja, kad jei tokių vertingų dalykų galima rasti keityklos viduje, tuomet jų turėtų būti ir šalia šios keityklos. Tad vyras nusprendė tiesiog patikrinti šią savo hipotezę, ir radęs vieną gabaliuką, pamanė, kad jų turėtų būti daugiau.
Kadangi brangenybes pameta žmonės, jos jau būna išpjaustytos ir apdirbtos – todėl, anot R.Stepaniano, tai yra net geriau nei aukso kasykla. Anot jo, užtenka tik priklaupti ir pakelti visa tai nuo žemės.
Iš esmės idėja prilygsta taros rinkimui ir jos pristatyti į taromatus – kad ji būtų perdirbta ir dar kartą panaudoti. Lygiai taip pat su surinktu auksu ir kitomis medžiagomis elgiasi ir niujorkietis. Anot jo, kai kuris auksas yra net 60 metų senumo.
Pasak R.Stepaniano, prašalaičiai tokiu vaizdu visuomet būna susidomėję. Vienas 54-erių deimantų prekiautojas sako, kad žmonės nuolatos kažkur skuba ir dėl to nuolatos kažką vis pameta. Todėl, anot jo, anksčiau ar vėliau galima surasti deimantą. Netoli dirbantis 21-erių Bernie Candelariamas priduria, kad matant R.Stepanian, ropojantį ant žemės, norisi pulti keliais ant grindinio ir pačiam pradėti ieškoti turtų.
