Apuokų patelės įprastai yra didesnės ir sunkesnės už tos pačios rūšies apuokų patinėlius.
Didysis raguotasis apuokas sveria apie 1,4-1,8 kilogramo. Abi šio apuoko akys sveria 25,7 gramo – daugiau nei suaugusio žmogaus akys.
Apuokų kaklai yra ilgesni ir plonesni nei atrodo. Ilgos ir storos plunksnos vizualiai paverčia kaklą trumpu ir storu. Apuokai gali pasukti savo kaklus ir kartu galvas 270 laipsnių kampu – ¾ apskritimo – nepajudindami savo pečių.
Apuokų akys nėra apvalios – o pailgos tarsi vamzdeliai. Dėl tokios akių formos apuokai negali savo akių sukioti.
Apuokai yra vieni iš kelių paukščių rūšių, kurių viršutiniai akių vokai yra didesni nei apatiniai. Kartu su į priekį nukreiptomis akimis ir dalinai plunksnomis dengtu snapu apuokų išvaizda labiau primena žmonių, o ne kitų paukščių. Apuokų balsai taip pat primena žmonių balsus, dėl ko daug kultūrų visame pasaulyje turi daugybę folkloro pasakojimų apie apuokus.
Apuokai mato ir dienos šviesoje. Esant akinančiai šviesai jų vyzdžiai nesusitraukia taip, kaip mūsų, tačiau stengdamiesi išvengti perteklinės šviesos, apuokai tiesiog prisimerkia. Tai gali priversti manyti, kad apuokas yra apsimiegojęs arba miega – tačiau iš tiesų taip nėra.
Visų gyvūnų akių tinklainėse yra regos ląstelių. Tačiau paukščiai ir primatai (įskaitant žmones) savo tinklainėse turi ypatingą sritį, vadinamą fovėja, kur visos šios ląstelės ir koncentruojasi. Pas sakalus ir apuokus šios ląstelės koncentruojasi viršutinėje tinklainės dalyje, todėl po apuoku esantis vaizdas yra matomas ypatingai aiškiai. Tai jiems padeda medžioti grobį, esantį ant žemės. Kai apuokai prisimerkia ir mėgina išvengti perteklinės šviesos, sklindančios iš viršaus, jie vis tiek kuo puikiausiai mato tai, kas vyksta žemiau.
Apuoko ausys nėra simetriškos – viena yra šiek tiek arčiau pasislinkusi į priekį, o kita – šiek tiek aukštesnė. Dėl šios priežasties grobio skleidžiamas garsas vieną apuoko ausį pasiekia maža sekundės dalimi greičiau nei kitą. Šis skirtumas padeda apuokui apskaičiuoti tikslų atstumą iki grobio.
Apuoko plunksnos yra švelnios, minkštos ir storos, todėl skrendant sugeria keliamą triukšmą. Jų sparnai yra pakankamai dideli, todėl apuokai gali plasnoti lėtai, o tai yra dar viena priežastis, kodėl šių paukščių skrydis toks tylus. O štai pagrindinės apuokų plunksnos (styrančios iš sparnų galų, primenančios pirštus) yra tarsi šukos, kurios išskaido plasnojimo sukeliamą garsą ir daugybę mažesnių garsų. Toks tylus apuoko sklendimas turi kelias paskirtis. Pirma, tai leidžia apuokui tyliai artintis link savo aukos. Antra, tai leidžia apuokui girdėti savo auką net ir skrendant.
Apuokų skrandžio sultys netirpdo kaulų, kailio, plunksnų ar dantų. Jeigu šios dalys patenka į apuoko skrandį, jis gali mirti. Todėl šios dalys patenka ne tiesiai į skrandį, bet į skilvį. Maždaug kartą per dieną apuoko skrandis susitraukia, nustumdamas visą skystį ir minkštą maistą į žarnas, o nevirškinamus dalykus – tokius kaip kaulai ar kailis – suspaudžia į apvalų gumulą.
Apuokas turi keturis kojų pirštus – tris priekyje ir vieną gale. Tačiau vienas iš priekinių apuoko pirštų gali būti lenkiamas atgal – panašiai kaip mūsų nykščiai. Kai apuokas čiumpa grobį, šį pirštą jis atlenkia atgal. Dėl šios priežasties priekyje lieka tik du pirštai.
Daugumos apuokų kojų pirštai yra padengti plunksnomis iki pat ilgų ir aštrių nagų. Tai apsaugo apuokų pėdas nuo šalčio ir sniego.
Pats mažiausias apuokas yra elfinis apuokas, kurio aukštis siekia 12-15 centimetrų, o svoris – tik apie 42 gramus.
Dauguma apuokų patys nesuka lizdų. Jie dažniausiai apsigyvena tuščioje medžio ertmėje arba jau susuktame sename varnos, kranklio ar sakalo lizde. Elfiniai apuokai dažniausiai įsikuria apleistuose genių lizduose.
Kai kurie apuokai kasmet migruoja – kaip mažasis apuokas. O kai kurie lieka toje pačioje vietoje ištisus metus – kaip antai didysis apuokas. O dar kiti skrenda į pietus nereguliariai. Kasmet keli baltieji apuokai pasitraukia iš Arkties, tačiau dauguma skrenda į pietus tik kai sumažėja jų mėgstamų lemingų populiacija.
