Aišku, kaltos buvo ne kiaulės, o jų savininkai. Tiesiog gyvūnai buvo laikomi laisvai: jie rupšnodavo žolę ar gėrybių ieškodavo miške. Kiaules prižiūrėdavo vaikai, tačiau jei arti nebūdavo kitų namų, gyvūnai vaikštinėjo labai laisvai. Kiaulės įprastai yra labai taikūs gyvūnai, tačiau patekusios į stresines situacijas, jos gali būti agresyvios. Kitais atvejais jos gali pasiduoti instinktams, kurie žmonėms yra nepriimtini – juk kiaulės yra visaėdės.
Taigi, tos laisvosios kiaulės, pasirodo, viduramžiais sėdavo mirtį. 1394-aisiais Williamo Wallero kiaulė įkando į kairiąją Roberto Barono alkūnę ir šis greitai mirė. 1322 metais Londone buvo užfiksuotas dar bjauresnis atvejis – kiaulė nepastebėta įslinko į parduotuvę ir perkando vos mėnesio amžiaus kūdikio galvą. Ir tokių atvejų užfiksuota išties daug – vaikai net būdavo gąsdinami nesirodyti kieme, kur purve siaučia kiaulės – nes maža, kas joms gali pasirodyti.
Tačiau dar keisčiau yra tai, kad kiaulėms kartais būdavo vykdomi teismai. XIII-XIV a. tokie keisti reginiai pasitaikydavo Londone, tačiau dar dažniau jie vykdavo Paryžiuje. Kiaulių teismai dažniausiai pasibaigdavo vienodai – mirties bausmės vykdymu. Tai, žinoma, neužkirto kelio panašiems nusikaltimams, tačiau žmonės jautėsi geriau.
Karvės, beje, irgi pražudė nemažai žmonių. 1365 metais Henry'is Fremonas vedė jauną karvę palei upelį, kai ši pasibaidė, nuspyrė vyrą į vandenį, kur šis ir nuskendo. Tačiau iš karvių – ir ypač bulių – to ir tikimasi, o štai kiaulių nusikaltimai visais laikais buvo laikomi keistenybe.
Kiaulės šiais laikais auginamos visiškai kitaip, tačiau nelaimingų atsitikimų vis dar pasitaiko. Skaičiuojama, kad JAV dėl kiaulių užpuolimo nutinka bent viena mirtis. Mokslininkai pusiau juokais teigia, kad tikimybė mirti kiaulės dantyse yra 6 kartus didesnė, nei žūti nuo ryklio.
