Mokslininkai pastebėjo, kad sportininkai neregiai naudoja tuos pačius gestus, kaip ir regėjimą turintys jų kolegos – nepaisant to, kad jie niekada nėra matę, kaip tai daro kiti.
Šis psichologų atradimas rodo, kad šie pasididžiavimo ir gėdos gestai yra įskiepyti mūsų smegenyse. Taip greičiausiai yra dėl to, kad tai buvo universalūs mūsų protėvių dominavimo ir paklusimo ženklai.
Kai dalyviai po varžybų demonstruoja šiuos gestus, jie rodo savo vietą tarp varžovų, teigiama mokslininkų komandos, kuriai vadovavo dr. Jessica Tracy iš Britų Kolumbijos universiteto ir prof. Davidas Matsumoto iš San Francisko universiteto, pranešime.
Mokslininkai analizavo nuotraukas, kurios buvo darytos 2004 metais vykusių Olimpinių ir Parolimpinių žaidynių dziudo varžybų metu. Buvo stengiamasi užfiksuoti, kaip sportininkai elgiasi tiek po pergalės, tiek po pralaimėjimo.
Mokslininkai norėjo išsiaiškinti, ar nuo gimimo neregiais esantys atletai taip pat rodo triumfo gestus – kaip antai galvos atlošimas, rankų iškėlimas, krūtinės išpūtimas – arba priešingai, veido slėpimas, pečių nuleidimas arba krūtinės sutraukimas.
Buvo analizuojamos išraiškos ir kūno kalba tiek neregių nuo gimimo, tiek regėjimą turinčių dziudo atletų, atstovaujančių 30 skirtingų šalių – nuo Šiaurės Korėjos ir Ukrainos iki JAV.
Pergalės atveju tiek įgimtą aklumą, tiek regėjimą turintys dalyviai elgėsi vienodai. Beje, šie pergalės gestai yra matomi net 3 metų ir vyresnių vaikų elgesyje. Dr. J. Tracy sako, kad įgimtą aklumą turintys žmonės negalėjo išmokti nei pergalės, nei pralaimėjimo gestų stebėdami kitus, todėl jų pergalės ar pralaimėjimo demonstravimas yra biologiškai įgimtas.
Tiesa, pralaimėjimo atveju buvo pastebėtas skirtumas: atletai iš vakarų pasaulio, kaip antai Didžiosios Britanijos, JAV bei Kanados buvo mažiau linkę rodyti gėdos ženklus.
Dr. J.Tracy sako, kad žmonių elgesyje matomi pasididžiavimo ir gėdos ženklai yra labai panašūs į tuos, kuriuos demonstruoja ir įvairių rūšių gyvūnai.
Pavyzdžiui, pergalės gestas nugalėtoją padaro didesniu ir geriau pastebimu – panašiai, kaip ir povo uodega, kuri yra ekstravagantiškas būdas pademonstruoti, kad paukštis turi puikius genus arba bent jau pakankamai gerus genus, kad pavilktų sunkią uodegą. Taip ir pakeltos į viršų rankos demonstruoja pasitikėjimą savimi – kai asmuo save padaro labiau matomu ir nebijo, kad padidėjęs matomumas padidins riziką būti užpultam.
Panašiai ir susigūžimas, kuris signalizuoja apie žemesnį rangą bei nenorėjimą švaistyti išteklių įsitvirtinant tarp nugalėtojų. Anot dr. J.Tracy, pasididžiavimas ir gėda greičiausiai buvo galingi mechanizmai patvirtinant ar suvaržant žmogaus socialinį statusą.
Ji priduria, kad pasididžiavimas – priešingai nei baimė, pyktis ar džiaugsmas, kurie yra laikomi pirminėmis emocijomis – praeityje sulaukė itin mažai mokslininkų dėmesio.
