„SS Benlomond“ buvo ginkluotas – tačiau plaukė lėtai ir neturėjo jokios palydos. Tai buvo lengvas grobis netoli Pietų Amerikos patruliavusiam vokiečių povandeniniam laivui. Pajutęs, kad laivas skęsta, P.Limas griebė gelbėjimosi liemenę ir iššoko už borto. Sprogo laivo katilai ir po poros minučių „SS Benlomond“ jau buvo pranykęs – o jūreivis turėjo pradėti galvoti apie išgyvenimą.
Iš tiesų ši istorija tikriausiai net nebūtų žinoma, jei ne žiupsnelis sėkmės – P.Limas surado medinį plaustą. Į jį įsiropštęs vyras dar labiau nudžiugo – čia buvo 40 litrų vandens, kelios skardinės sausainių, šiek tiek šokolado, cukraus, žibintuvėlis ir signalinės priemonės. Atsargoms ėmus sparčiai sekti, iš gelbėjimosi liemenės dangos jis pasidarė paprastą įrenginį lietaus vandeniui rinkti. Tačiau susirasti maisto buvo kur kas sunkiau.
P.Limas išardė žibintuvėlį ir iš vieno laido pasidarė paprastą kabliuką žuvims gaudyti. Tam jis naudojo ir kanapių pluošto virvę. Tačiau kai kurios žuvys buvo per didelės plonai vielai, todėl vyras ištraukė vieną vinį ir pasidarė kabliuką iš jos. Pagautą žuvį jis išdorodavo iš skardinės pasidarytu peiliu ir išdžiovindavo saulėje. Kartą užklupusi audra užteršė vyro žuvį ir vandens atsargas – ir P.Limą trumpam apėmė neviltis, bet tuomet jis pagavo paukštį, gėrė jo kraują ir valgė mėsą.
Tas paukštis P.Limui iš tiesų daug pasitarnavo. Jo likučius Limas panaudojo kaip jauką pasirodžiusiems rykliams. Tiesa, tam, kad vieną pagautų, vyras turėjo suvyti kelias kanapių pluošto virves. Po ne vieno bandymo P.Limas galiausiai užtempė ryklį ant plausto ir apsvaigino jį keliais vandens talpos smūgiais.Kai ryklys buvo sudorotas, P.Limas gėrė jo kraują ir džiovino pelekus.
Aišku, tokiose situacijose didelė problema yra ne tik maistas bei vanduo, bet ir psichologinė būsena. Vyras matė, kaip žuvo visi „SS Benlomond“ įgulos nariai. Iš pradžių dienas jis skaičiavo rišdamas mazgus ant virvės, bet vėliau nusprendė, kad nebėra prasmės ir skaičiavo tik pilnatis. Blogiausia tai, kad ne vienas laivas P.Limą matė. Vienas krovininis laivas iš arti apžiūrėjo išsigelbėjusįjį, bet jo neišgelbėjo – nors jis angliškai prašė pagalbos. Manoma, kad pagalbos vyras nesulaukė, nes buvo azijietis – japonų jūreivių tais laikais nebuvo gailimasi. Tačiau gali būti, kad laivas taip pat bijojo galimų pinklių ir P.Limą matė kaip masalą.
JAV patruliniai lėktuvai taip pat matė plaustą ir jo buvimo vietą pažymėjo plūduru. Tačiau tada pakilo audra ir P.Limas vėl buvo pamestas. Galiausiai vyras pastebėjo, kad keičiasi vandens spalva – ir suvokė, kad artėja prie kranto. Galiausiai, po 133 dienų ant plausto ūreivis buvo išgelbėtas brazilų žvejų ir nugabentas į Beleną. Nors buvo praradęs 9 kilogramus, vyras dar vis vaikščiojo pats.
Pagijęs Poonas Limas sugrįžo į Didžiąją Britaniją, o po karo emigravo į Niujorką. Jo istorija yra laikoma pavyzdžiu, kaip privalai daryti viską, kad išgyventum. Tačiau pats vyras teigia, kad nemaža dalis jo išgyvenimo sėkmės buvo atsitiktinumas. Kas galėjo pagalvoti, kad prastas plaukikas taip greitai ras plaustą su šiokiomis tokiomis atsargomis? P.Limui iki šiol priklauso išgyvenimo ant plausto rekordas – tačiau nevaldomuose laivuose žmonės yra išgyvenę ir ilgiau.
