Šie senovės Romos atletai buvo treniruoti profesionalai, kurie pragyvenimui užsidirbdavo kovodami, o ne žūdami kovoje. Kadangi gladiatorius parengti ir išlaikyti būdavo brangu, jų žudymas būtų buvęs itin prastas verslo sprendimas jų treneriams.
Kartais rėmėjai sumokėdavo papildomai, kad surengtų dvikovą iki mirties – o toks užmokestis būdavo kompensacija treneriui už prarastą gladiatorių.
Tačiau dažniausiai gladiatoriai kovodavo iki tam tikros baigties: kol vienas iš dvikovos dalyvių būdavo stipriai sužeistas arba išsekdavo jo jėgos.
Sėkmingi gladiatoriai galėdavo tapti senovės Romos pasaulio žvaigždėmis – o tie, kurie būdavo vergais, kartais po tam tikro laimėtų dvikovų skaičiaus būdavo išlaisvinami. Kai kurie išgyvenę gladiatoriai pasibaigus jų kovinei karjerais patys tapdavo treneriais.
2007 metais mokslininkai atrado 1800 metų senumo kapines Romos mieste Efese (dabartinė Turkija), kuriose buvo tūkstančiai kaulų ir kapų su gladiatorių palaikais. Kai kurie skeletai turėjo užgijusius sužeidimus – o tai reiškia, kad gladiatoriai sulaukdavo medicininės pagalbos
Tuo tarpu kiti skeletai buvo žiaurių žūčių nuo trišakių, kardų ar kūjų įrodymas. Tiesa, kūjai dvikovose nebūdavo naudojami – tačiau kai gladiatorius būdavo itin sunkiai sužeistas, kad nesikankintų, jis būdavo pribaigiamas kūju.
Žinoma, gladiatorių kautynės neabejotinai buvo itin pavojingas reikalas – tačiau jos toli gražu ne visuomet baigdavosi mirtimi, o tai paneigia itin gajų mitą apie gladiatorių kovas.
