Pasirodo, kad stovėjimas kažkur aukštai, prie krašto ir noras nušokti į prarają toks dažnas, jog prancūzai tam netgi turi atskirą pavadinimą – L‘appel du Vide. Išvertus pažodžiui, tai reiškia „tuštumos šauksmas“.
Šis reiškinys mokslininkų bendruomenėje vadinamas „Aukštos vietovės fenomenu“. 2012 metais Floridos valstijos universitete atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 431 koledžo studentas, tyrė savanorių patirtį, susijusią su šiuo reiškiniu, depresijos ir nerimo simptomus, linkimą į savižudybę ir elgesio istoriją.
Iš pradžių manyta, kad šis reiškinys susijęs su polinkiu į savižudybę, tačiau dauguma studentų nurodė, kad yra patyrę šį reiškinį – net ir tie, kurie niekada negalvojo apie savižudybę. Tai rodo, kad šis reiškinys neturi nieko bendro su mintimis apie savižudybę, o jį per savo gyvenimą patiria dauguma žmonių.
Tiesa, pavadinimas „Aukštos vietovės fenomenas“ yra kiek klaidinantis. Panaši koncepcija gali būti pritaikyta impulsui vairuojant staiga pasukti į šoną ir padaryti avariją. Taip pat panašios mintys gali kilti prieš atvažiuojant traukiniui – žmogui prabėga mintis staiga šokti ant bėgių prieša traukinį. Šie pavyzdžiai taip pat įeina į Aukštos vietovės fenomeno koncepciją, tik skirtingomis savęs naikinimo formomis.
Atliktas tyrimas parodė, kad šio reiškinio priežastis yra neteisingas saugumo ir išgyvenimo signalo interpretavimas, baimei taip pat vaidinant didžiulį vaidmenį. Jeigu asmuo yra jautrus šiems signalams, jis turi didesnę tikimybę patirtį tokį jausmą. Tai itin dažnai pasitaiko tarp žmonių, kenčiančių nuo nerimo – kadangi jie yra labiau linkę blogai interpretuoti aplinkos ir organizmo signalus. Neretai tokiais atvejais žmogus prieina prie krašto, pažvelgia žemyn ir staiga atsitraukia dėl išgąsčio – mat smegenys tai suvokia kaip pavojų ir ima gelbėti žmogų.
Tai patvirtina kitas atliktas tyrimas – „Noras nušokti patvirtina norą gyventi“. Šis reiškinys iš tiesų atspindi žmogaus jautrumą vidiniams signalams, kurie tik patvirtina norą gyventi. Panašią idėją buvo pasiūlęs Sigmundas Freudas – „mirties troškimą“. S. Freudas teigė, kad kiekvienas gyvas sutvėrimas miršta dėl vidinių priežasčių, o kiekvienos gyvybės troškimas yra gyventi. Tiesą sakant, šis reiškinys patvirtina žmogaus išgyvenimo instinkto stiprumą. Tad net ir tokioms mintims užvaldžius žmogaus smegenis, jis vis tiek vengia pavojaus, kai susiduria su „tuštumos šauksmu“.
