Tyrimas sufleruoja, kad emocinės veido išraiškos yra ne išmokstamos ar nulemiamos kultūros, o tiesiog įgimtos. Šis tyrimas yra pirmas toks tyrimas, kuris patvirtino, kad regėjimą turintys ir neregiai žmonės iš prigimties naudoja tokias pačias veido išraiškas. Tai reiškia, kad abiejų grupių žmonės atlieka tuos pačius veido raumenų judesius, kaip atsaką į atitinkamus emocinius dirgiklius.
Šis tyrimas taip pat atskleidė, kaip žmonės valdo emocines išraiškas priklausomai nuo socialinio konteksto – o tai reiškia, kad galimybė valdyti emocines išraiškas nėra išmokstama jas stebint.
San Francisko valstijos universiteto profesorius Davidas Matsumoto palygino regėjimo negalią turinčių ir puikiai matančių dziudo atletų, kurie dalyvavo 2004 metų vasaros olimpinėse ir parolimpinėse žaidynėse, veido išraiškas. Buvo padarytos ir išanalizuotos net 4800 nuotraukų, kuriose matomi atletai iš 23 pasaulio valstybių.
Mokslininkas sako, kad statistinė koreliacija tarp regėjimo negalią turinčių žmonių veido išraiškų ir matančių žmonių veido išraiškų buvo kone tobula. Anot jo, tai reiškia, kad emocinių veido išraiškų šaltinis slypi mūsų genuose.
D. Matsumoto išsiaiškino, kad tiek regėjimo negalią turintys žmonės, tiek puikiai regintys savo emocines išraiškas valdo vienodai – atitinkamame socialiniame kontekste. Pavyzdžiui, Olimpinių žaidynių medalių dalinimo ceremonijos metu 85 procentai sidabro medalių laimėtojų, kurie pralaimėjo kovas dėl Olimpinio aukso, išreiškė vienodas „socialines šypsenas“. Išreiškiant socialines šypsenas judinami tik burnos raumenys, o tuo tarpu išreiškiant tikras ir nuoširdžias šypsenas, dar žinomas Duchenne šypsenos pavadinimu, primerkiamos akys ir pakeliami žandai.
D. Matsumoto pasakoja, kad pralaimėję atletai pakeldavo savo apatinę lūpą aukštyn, tarsi kontroliuojant emocijas ir pademonstruodavo socialinę šypseną. Anot jo, regėjimo negalią nuo gimimo turintys žmonės to negalėjo iš niekur išmokti – todėl tai lemia visai kitas mechanizmas. Profesorius mano, kad mūsų emocijos ir jas reguliuojantys mechanizmai yra evoliucinis paveldas iš mūsų protėvių. Gali būti, kad reaguodami į neigiamas emocijas, žmonės išvystė mechanizmą, kuris sučiaupia burną – kad žmogus nepradėtų šaukti, įžeidinėti ar kandžiotis.
