Iš per daugiau nei šimtą metų surinktų apklausų ir stebėjimų, Australijos čiabuviai laikosi nuomonės, kad paukščiai, kuriuos jie vadina „ugnies sakalais“, nešioja degančius fakelus į naujas vietoves savo snapais bei kojomis bei jas padega.
Manoma, kad jie taip daro stengdamiesi surasti maisto – uždegdami žemės plotus, kad iš liepsnų imtų bėgti vabzdžiai ar kiti smulkūs gyvūnai. Tačiau geografas Markas Bonta iš Penno valstijos universiteto sako, kad iš šios medžiagos dar nereikėtų daryti išvadų. Mat dauguma informacijos buvo gauta iš aborigenų, kurį šie reiškinį žino jau apie 40 000 metų.
Juodasis peslys, rudasis sakalas ir kiti paukščiai nuo seno yra Australijos žemyno laukinės gamtos mitybos grandinės dalimi. Anot tyrimo bendraautorius ornitologo Bobo Gosfordo, šie paukščiai mėgsta laukinės gamtos gaisrus, mat iš jų masiškai ima bėgti įvairūs maži paukščiai, driežai bei kiti gyvūnai.
Pagal 2015 metais paskelbtą apžvalgą, kasmet užsidega apie 75 procentai pasaulio tropinių savanų, o tai sudaro apie pusę kasmet pasaulyje sudegusios biomasės.
Australija nėra šios taisyklės išimtis. Tarp 1997 ir 2011 metų nuo gaisrų nukenčia apie 18 procentų Australijos savanų.
Savo 1964 metų autobiografijoje „I, The Aboriginal“ Waipuldanya Philip Roberts pasakoja, kad regėjo, kaip sakalas sugriebia smilkstančią šaką ir numeta ją už kilometro esančioje sausoje žolėje, o vėliau kartu su kitais sakalais laukia, kol iš degančios žolės pradės bėgti persigandę graužikai bei ropliai. Anot jo, išdegus plotui, ant kurio buvo numesta rusenanti šaka, šis procesas iš naujo kartojamas jau kitoje vietoje.
Ši knyga B.Gosfordą paskatino pačiam imti ir įsitikinti, ar toks reiškinys iš tikrųjų egzisutuoja. Ir nors jis pats nuo 2011 metų dar nematė nei vieno tokio atvejo, kai kurie jo kolegos sakosi tai matę.
Prieš tai kai kurie ekspertai abejojo, ar sakalai bei kiti paukščiai sukelia gaisrus – nesvarbu, ar tai būtų tyčia, ar netyčia.
Minėtas tyrimas sužavėjo ornitologų bendruomenę, tačiau ateityje gali paaiškėti dar daug detalių, susijusių su šiuo reiškiniu – todėl tam reikėtų papildomų tyrimų.
Nors B.Gosfordas ir jo kolegos sulaukė ne vienos nuotraukos ar vaizdo įrašo su tokiu paukščių elgesiu, nei viena nuotrauka ar vaizdo įrašas nėra tokios kokybės, kad juos būtų galima panaudoti. Tačiau jie tikisi apie šį reiškinį sukurti dokumentinį filmą tyrinėdami ugniagesių suvaldytus gaisrus.
M. Bonta sako, kad kuo daugiau apie tai bus pasakojama, tuo geriau. Tik laiko klausimas, kada mokslininkai surinks neginčijamų įrodymų.
Parengta pagal „National Geographic“.
