Iš tiesų, kelnės istoriškai nebuvo labai populiarios. Tiesa ta, kad apsisuki tunika ar užsivilkti kimono yra kur kas greičiau. Paprasti kiltai ar vientisi audiniai jau vien dėl gamybos kaštų yra gerokai pigesni už kelnes. Tačiau kelnės vis tiek nugalėjo.
Minėtas kimono – tradicinis japoniškas drabužis. Tačiau samurajai visada dėvėjo kelnes. Amerikos čiabuviai nešiojo paprastus, šiek tiek tunikas primenančius rūbus – tačiau kai po žemyną paplito europiečiai apsivilko kelnes. III-II a. prieš mūsų erą romėnai įprastai dėvėjo togas – kol nesusipažino su Hanibalo kariuomene.
Tai kas senovės žmones vertė griebtis kelnių?
Arkliai. Viskas tiesiog taip parasta – su kelnėmis yra lengviau užlipti ant arklio, ir nuo jo nulipti. Kelnės mažiau varžo judesius ir nekrenta. Tuo tarpu drabužiai, į kuriuos žmonės anksčiau tiesiog susisukdavo, intensyvios fizinės veiklos (pavyzdžiui, mūšio) metu galėjo nukristi. Dėl to kelnes dėvėjo samurajai, todėl jas perėmė Amerikos čiabuviai ir tai iš kartaginiečių išmoko romėnai.
Pavyzdžių, beje, yra ir daugiau. Istorikai mano, kad kelnės buvo labai svarbios senovės kinų išlikimui. Kai dar nesuvienytą Kiniją puolė Centrinės Azijos klajokliai, kinai greitai išmoko siūtis kelnes – kad galėtų lengviau judėti ir joti. Konektikuto universiteto evoliucijos biologas Peteris Turchinas mano, kad tos senovės kinų grupės, kurios nekūrė kavalerijos (ir neapsivilko kelnių), pralaimėjo ir išnyko. Kitaip tariant, kelnės buvo svarbus išgyvenimo veiksnys.
Tuo tarpu moterys ilgą laiką kelnių dėvėti negalėjo. Dar praeito amžiaus pirmoje pusėje moterys kelnes vilkdavosi itin retai – priklausomai nuo šalies, kurioje gyveno. Kai kur moteriškos kelnės buvo išvis nepriimtinas dalykas, kitur jos buvo naudojamos tik kai kuriems darbams. Buvo manoma, kad tai – vyriškas drabužis, kuris per šimtus metų kažkaip tapo ir šeimos galvos simboliu. Prireikė pasaulinių karų, kad moterys įrodytų, jog gali dirbti viską – ir kad kelnės joms yra ne mažiau naudingos nei vyrams.
